HIPIAI KINE

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Nuo rugpjūčio 20 d., pirmadienio Vilniaus „Forum CinemasVingis“ prasidėjo „Baltijos kino dienos“, kurios tęsis visą savaitę. Renginys žymi šalių valstybingumo atkūrimo šimtmetį. Pas mus rodomi estų ir latvių kino kūrėjų darbai. Kino seansai nemokami.Suintrigavo estų filmas „Sovietiniai hipiai“. Tai režisierės TerjeToomistu 2017 metais sukurta 75 min. dokumentinė kino juosta, pasakojanti apie sovietmečiu vykusį pogrindinį hipių judėjimą…

Po daugelio metų maža ekscentriškų hipių grupelė iš Estijos keliauja į Maskvą, kur žmonės iki šiol kasmet renkasi paminėti atmintiną datą, kai 1971 m. birželio 1 d. tūkstančiai sovietinių hipių buvo suimti KGB. Filme prisimenamas ir Romas Kalanta, parodoma nuotraukų su tuometiniais Kauno gegužės tragiškais įvykiais. Nedaug, bet nepraėjo pro šalį, o ir neįmanoma būtų.

Pasibaigus filmui įvyko pokalbis su filmo prodiusere Liss Lepik, kuri į žiūrovės klausimą „gal vertėjo paieškoti žmonių menančių 1972 m. gegužės mėn. Kauno įvykius?“, atsakė, jog toks buvo režisierės pasirinkimas pašnekinti būtent šiuos žmones, kurie filme parodyti keliaują, pagerbti ir prisiminti bendraminčius.Prodiuserės teigimu idėja sukurti filmą kilo 2011 m. Pradžioje surengė parodą iš negausios medžiagos susijusios su hipių judėjimu. Parodos dėka atsiliepė žmonių, galinčių pasidalinti archyvine medžiaga. Teko vykti į Maskvą. Kontaktai plėtėsi, atsiminimai ir faktai gausėjo. Tartu ir Taline, Kaune ir Vilniuje, Rygoje ir Lvove, Maskvoje ir tuometiniame Leningrade, Kijeve irSevastopolyje bei Minske, Novosibirske ir Irkutske gyveno jaunižmonės, nesitaikstantys su prievartiniais tuometinės sistemos metodais bei taikiu būdu norintys įprasminti savo egzistenciją konfliktuojančioje su jais aplinkoje. Šiuos ekscentriškus jaunuolius vienijo ir maitino laisvės idėjos, poetiškas požiūris į gyvenimą, meilė bitlų, rollingų užburiančiai muzikai, sklindančiai per Liuksemburgo radiją. Turint laisvės jausmą vilioja ir kelias. Tranzuoti – tai būtent tas būdas iš taško A pasiekti tašką B, susitikti su bendraminčiais. Hipiai turėjo adresus, koordinates, kur galėjo apsistoti, būti svetingai sutikti, nuvykę į kitą sovietinę respubliką ar miestą. Tačiau sistemai jie tapo svetimkūniais. Eiliniams žmonėms, liaudžiai sovietinė propaganda pūtė miglą į akis, jog hipių simboliu tapęs pacifistinis ženklas yra fašistinis. Tikslas aiškus – įžūlaus melo pagalba priešiškai nuteikti hipių atžvilgiu visuomenės narius, kelti jiems neapykantą. Kaip minėjo vienas filmo herojų: „Išeiti į gatvę, reiškė išeiti į karą. Namai apkasai, gatvė frontas. O jei esi gatvėje, geriau nežiūrėti sau po kojomis, matyti mažiausia kokius 150 metrų į priekį, kad pastebėtum iš tolo milicininko „furažkę“, nes toks susitikimas hipiui galėjo tapti lemtingas.“ Prisimename ir mes, – lemtingas ne tik ilgaplaukei šukuosenai, bet ir biografijai.

Filme neliko nepastebėta ir narkotikų tema. Apie tai kalba patys filmo veikėjai. Įdomi scena, kai šiuolaikinis jaunimas „kamantinėja“ šilto ir šalto mačiusius hipius apie jų požiūrį į tai.

Įstrigo vienos praėjusio šimtmečio septyniasdešimtųjų metųmerginos po filmo, išeinant iš salės. mestelta frazė: „taip nebuvo“. Tad gal verta rugpjūčio 26 d., sekmadienį, apsilankyti Vilniaus „Forum Cinemas Vingis“ 14 val. ir pamatyti „Sovietinių hipių“ papildomą seansą, kad galėtum pasakyti, buvo taip, ar ne?