ALYTAUS FUTBOLAS: ilgas ir vingiuotas kelias (1 DALIS)

“The Long And Winding Road“ – taip dainavo bitlai 1970. Po penkerių metų Alytaus “Dainavos“ vyrukai iškovojo Lietuvos futbolo auksą. Vingiuotu keliu eina Alytaus futbolas. Su pergalėm ir nuopuoliais. Apie tai penki akcentai, penki straipsniai.

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Futbolas populiaresnis už… krepšinį?

Tarp glūkoidų yra gražaus balso savininkas Vytas Malinauskas “Watas“. Šiame draugų sambūryje visi žino, kad jis žaidė čempioniškoje 1975–ųjų metų Alytaus „Dainavoje“. Kaip pats sakė, grįždami namo po rungtynių svečiuose, visa komanda tradiciškai traukė „Dainavos“ himną, kuriuo palaikydavo komandinę dvasią ir tapdavo vėl vieningi tarsi kumštis. Balsingi vyrai mėgo lietuviškas melodijas, pamėgdžiojo „Bitlus“, kartodavo ir „Aisčių“ „gabalus“, taip atsipalaiduodami ir nusimesdami neseniai žaistų rungtynių įtampą. Tas vieningumas, draugiškumas išliko ir iki šiol. Po tiek prabėgusių metų komandos draugai kasmet Naujųjų išvakarėse prie buvusio „Žuvinto“ restorano renkasi į susitikimą pasidalinti gyvenimo džiaugsmais bei rūpesčiais. Tad nutariau glūkoidus supažindinti su Wato jaunystės laikų Alytaus futbolo istorijos momentais. Juk tuo metu be „Aisčių“, Alytus galėjo didžiuotis ir „Dainava“. Simnas – Dzūkijos sostinės pašonėje. Futbolo klimato atšilimas Alytuje paskatino ir Simno futbolo „želmenėlių“ subujojimą. Tai matydami, Alytaus futbolo specialistai juos prijaukindavo savo žaliojoje vejoje, nors joje, aišku, gražiausiai ir tankiausiai žaliavo pačių alytiškių pasodinti bei puoselėti „daigeliai“. Ne vienas simniškis išbėgdavo į žaliąją futbolo veją vilkėdamas reprezentacinės Alytaus vienuolikės sportinius marškinėlius. Jaunoji futbolininkų pamaina iš Simno taip pat nelikdavo nepastebėta Alytaus sporto mokyklos guru Antano Bytauto. Savo ruožtu, alytiškių futbolininkų pavardes buvo galima rasti Simno, dar dažniau, Butrimonių komandų rungtynių protokoluose. Be abejo, alytiškiai gynė įvairiu laiku mieste egzistavusių komandų: „Kooperatininko“, „Ūkmašinos“, „Poringės“, „Snaigės“ ir garsiojo bei taip Alytaus futbolo mėgėjų mylėto „Alyčio“ garbę. Vartininkas Lionginas Kuprys ir Jonas Kubilevičius Alytaus stadione. Čia gražiai matosi užrašas ant krūtinės – “Dainava“. Alytaus stadionas. J. Kubilevičiaus fotoarchyvas Jonas Kubilevičius smūgiuoja kamuolį. Kokia ekspresija! Jonas atstovauja Kauno “Limą“ (darome prielaidą).J. Kubilevičiaus fotoarchyvas Alytus, kaip ir visa Lietuva futbolą „atrado“ po Pirmojo pasaulinio karo, kuris ilgą laiką pas mus buvo populiaresnis už krepšinį. Pirmoji pažintis neužsitęsė. Kitu bandymu, 1931 metais žaidžiamos rungtynės su Kalvarija. Debiute pralaimėjimas 3:4. Antrose rungtynėse sutriuškinti Lazdijai 7:0.Tačiau oficialiai Alytaus futbolo istorija skaičiuojama nuo 1935 metų, kai buvo įkurta Šaulių sąjungos komanda „Dainava“. Dabar futbolo sezonas praktiškai tęsiasi visus metus. Per TV stebime Anglijos Premier lygos kovas, mėgaujamės Čempionų lygos atkrintamųjų varžybų šedevrais. Sulaukėme Lietuvos rinktinės pavasario egzaminų sesijos pasaulio čempionato atrankoje, kuomet stebint beveik šimtatūkstantinei auditorijai Vemblyje garbingai laikėme šį sunkų egzaminą, stengdamiesi paslėpti sisteminius mūsų futbolo trūkumus. Normalu, kad įsibėgėjant pavasariui, dažniau plaka futbolo aistruolių širdys, bunda viltys, gal ir vietiniam fronte bus permainų (kažin?), juk savi marškiniai arčiau kūno. Alytaus futbolo veteranams sugrįžta principingų kovų bei pergalių vaizdai. Taip ir gyvena miesto prie Nemuno futbolo mėgėjai prisiminimuose ir viltyse. Prisiminti jiems yra ką. Vieni, stebint tūkstančiams (nesuklydau) alytiškių, rodos, dar taip neseniai, vadovaujant šviesaus atminimo legendiniam treneriui Jonui Kubilevičiui, “Dainavos“ gretose 1975 metais nukalė čempionišką auksą. Kiti, buvo tos pergalės liudininkai ir įkvėpėjai.

Pėdsakai aikštėje

Tačiau ir iki tos reikšmingos komandinės pergalės Alytus turėjo savo numylėtinių, ryškių individualybių ir miesto futbolui ištikimų patriotų. Vienas jų, – Leonidas Dobrovolskis, tarp savęs sirgaliai paprastai jį vadino Lionka arba „Dobra“, geriausias savo futbolininko karjeros metais vos neperžengė Maskvos „Spartako“ komandos slenksčio, bet dažnas futbolininkų palydovas traumos jį prie šio slenksčio ir sustabdė. Kiek leido sveikata žaidė Alytuje ir tą darė puikiai nors traumos padariniai ribojo jo galimybes. Ne vienus metus buvo „Alyčio“ kapitonu, vėliau ir treneriu. Jo jaunesnysis brolis Nikolajus – Kolka „Dobra“ neprasčiau draugavo su odiniu kamuoliu. Kviestas į Vilniaus „Žalgirį“ ten neužsikabino, juk komandų senbuviai vargiai norėjo, kad atsirastų šalia perspektyvus konkurentas. Kiek vėliau Kolka tiems, kurie nepanoro matyt jo perspektyvų saldžiai atkeršijo namuose įvarčiu į „Žalgirio“ vartus per draugiškas rungtynes. Būdamas aukštesnio meistriškumo futbolininku nei komandos draugai, liko žaisti Alytuje.

Būsimieji Lietuvos futbolo čempionai Alytaus “Dainava“. Šį kartą – bronziniai 1973.

Vaikystėje pats savo ausim girdėjau, kai po rungtynių, šone tribūnos pastatytoje metalinėje vandens prausykloje, skirtoje praustis šaltu vandeniu futbolininkams, vandens procedūras atliekant Kolkai, sirgaliai jo paklausė: „kodėl jis čia, o ne „Žalgiryje“? Šis, liedamas šaltą vandenį ant savęs, jau ruošėsi sirgaliams atsikirsti, bet vyresnysis brolis, besišypsodamas, atsakė už jį su jam būdingu šmaikštumu: „geriau kaime pirmam nei mieste paskutiniam“. Nei jis tam mieste būtų buvęs paskutinis, nei ką, bet į stipresnes Lietuvos komandas neperėjo, liko ištikimas Alytui. Senjoriško amžiaus futbolo mėgėjų atmintyje išliko ir įvairių kartų Alytaus žaidėjų: V. Čepulio, vartininko Jono Muliolio, J. Kubilevičiaus „Kubylos“, A. Balsiukevičiaus, Juozo Račkausko “Račkaus“, V. Ramanausko „Rainio“, brolių Verknių, vartininko Liongino Kuprio, Valentino Lubenickio – Valkos, Beno Žukausko jo brolio Arnoldo „Aninės“, Valdo Mikelionio “Makarono“, Juozo Zabitos, vartininko Vaitkevičius „Degtuko“ (Romo “Cveko“ Vaitkevičiaus vyresnysis brolis), Kazio Kazlausko „Kažos“, Romo Plauskos, Edmundo Platūkio, Vinco Prusko, Gintauto Šarakausko „Šaro“, Vytauto Atmanavičiaus „Atmos“, Stasio Armanavičiaus „Bočkos“ ir kitų žaidimas. Na, o iš Alytaus futbolo istorijoje buvusių puikių vartininkų galima surinkti visą simbolinę vienuolikę be kitų grandžių žaidėjų, tokia dosni šiais talentais smėlinga Dzūkijos žemė. Net Lietuvos žurnalistų futbolo rinktinės vartininkas Tautvydas Vencevičius (buvusio Lietuvos rinktinės saugo Donato Vencevičiaus brolis) kilęs iš Alytaus. Galime didžiuotis, vartininkų čia priaugo tarsi grybų ir ne bet kokių, o lyg grybų karalių – baravykų. Turbūt įsižeistų alytiškis jei paklaustumėte, ar žino Alytuje karjerą pradėjusius vartininkus Valdemarą Martinkėną (deja, tragiškai žuvęs), Gintarą Staučę, Žydrūną Karčemarską? Fantastika, ši trijulė iš Alytaus! Tegul neįsižeidžia, bet pakartosiu, tai įvairiu laiku buvę Lietuvos rinktinės vartininkai. Visi po du kartus buvo išrinkti geriausiais Lietuvos metų futbolininkais (šioje kategorijoje laureatu tapo ir alytiškis puolėjas Darvydas Šernas). Žydrūnas karjerą tęsia Turkijoje, o gindamas Lietuvos rinktinės vartus atrėmė tris 11 metrų baudinius. Valdemaras gynė ir Kijevo “Dinamo“, o Gintaras Maskvos “Spartako“ vartus. Šiuo metu G. Staučė dirba Rusijos futbolo rinktinės, besiruošiančios 2018 metų pasaulio čempionatui, trenerių štabe ir yra vartininkų treneris. Tai labai aukštas jo patyrimo įvertinimas. Vieną pikantišką epizodą turbūt vargiai prisimena ir Gintaras, kad, neturėdamas aštuoniolikos, aštuoniasdešimtųjų metų viduryje vienose rungtynėse stovėjo ir Simno komandos, tokiu egzotišku pavadinimu, „Peletrūnas“ vartų stačiakampyje. Kiekvienam laikmečiui savas herojus – šešiasdešimtųjų pradžios patikimas, bebaimis vartų sargas buvo Lionginas Kuprys. Kitas iš tų laikų, jaunystėje garsaus vartininko Jono Baužos konkurentas (abu žaidė Lietuvos moksleivių rinktinėje) simniškis Evaldas Dainauskas, gynęs Alytaus garbę, studijavęs Kauno kūno kultūros institute ir žaidęs “Atleto“ klube. Po studijų vietoj kareiviškų “čebatų“ avėjo Rygos ASK (armijos sporto klubo) “bucus“. Ten tapo Latvijos čempionu, kandidatu į sporto meistrus, o „privalgęs“ kareiviškos košės žaidė legendinėje Šiaulių “Elnio“ komandoje, buvo kviečiamas į Vilniaus “Žalgirį“, bet menisko trauma užkirto kelią tolesniam tobulėjimui. Dzūkijos trauka, namai jį vėl atvedė į “Alytį“. J. Kubilevičius stiprino “Dainavą“ ir kvietė į ją, bet Evaldas padėjo tašką savo sportinėje karjeroje. Kitas iš Simno pakviestas labai jaunas vartininkas Antanas Smaidžiūnas 1967 metų spalio 22 dieną, draugiškose rungtynėse su Vilniaus “Žalgirio“ meistrais, pakeitęs pagrindinį alytiškių vartų sargą šoklųjį J. Kiguolį “Zyzę“. Kaip išsireiškė alytiškis, „Zyzės“ žaidimo liudininkas Vytautas Matulevičius, „gerai vartus laikė vyrukas“ (jam pritariu). Pirmame kėlinyje „Zyzė“, antrame A. Smaidžiūnas su jaunatvišku įkarščiu gynė Alytaus reprezentacinės komandos vartus. Tą saulėtą rudens dieną mieste ažiotažas didžiulis, žiūrovų minios, tikra futbolo šventė. Kai alytiškis N. Dobrovolskis Kolka “nuginklavo“ meistrų vartininką M. Averbuchą, senasis Alytaus stadionas tokio gausmo dar nebuvo girdėjęs. Vis tik iki pertraukos rezultatas tapo lygus. Antrame kėlinyje fiziškai geriau pasiruošę sporto meistrai į Kolkos akibrokštą atsakė dar trimis taikliais smūgiais, palaužę dzūkų pasipriešinimą, įveikė Alytaus rinktinę nors progų nestokojo ir šeimininkai.  Pralaimėta garbingai labiau patyrusiems
meistrams, 1:4. Ne gėda, juk vilniečių gretose žaidė sporto meistrai

Nuotraukoje Vilniaus “Žalgirio“meistrų komanda.  Po varžybų su Alytaus rinktine 1967 m. Vytauto Malinausko fotoarchyvas

Michailas Averbuchas, Algirdas Žilinskas, Stasys Ramelis, Povilas Jegorovas, Romas Biliūnas, Kazimieras Čepas…. Akivaizdu, kad jau tada Alytus galėjo žaisti aukštesniu lygiu Lietuvos pirmenybėse, tačiau iki aukso dar buvo ilgas aštuonių metų kelias. Per tą laiką Alytaus vartus „pilniavojo“ daugiau ar mažiau talentingi bei savaip geri, bet per anksti Anapilin pakviesti Petras Filonovas “Filė“ („Filė“ žaidė ir Simne), Lietuvos moksleivių rinktinės vartininkai bei kandidatai į Tarybų Sąjungos jaunių rinktinę Algis Seilius ir žinoma, ne tik vartininkas, bet ir muzikantas, charizmatiškasis Romas Vaitkevičius “Cvekas“, kiek vėliau „Dainavoje“ įsitvirtino Romas Radivonas, po jo Bronislavas Geležiūnas (šiuo metu turi išsaugojęs gausią „Dainavos“ futbolo komandos relikvijų kolekciją).

Fotogalerija. ALYTAUS FUTBOLAS