Buongiorno Italia

Filmas apie Italiją, Kampanijos provinciją,  Iskijos salą, Vezuvijų ir Pompėja. Matysite romėnų paieškas, kodėl kava brangiausia ten, kur atostogauja Angela Merkel, kodėl visos mašinos apibraižytos, kodėl būtina paragauti picą “Margarita“, apžvelgsime vilą, apsisaugojusią nuo paparacių antpuolio. Jei pas mus krepšinis, tai ten futbolas. Terminiai viešbučiai, kas tai? Ir kiti, mums nekasdieniškai atrodantys dalykėliai.  Pirmas skirtas  LT ir kitiems  Žemės planetos žiūrovams, išskyrus Vokietiją, USA, Puerto Riko ir Kiniją. Šiose šalyse YouTubas blokavo filmuką dėl autorinių teisių teisinių aspektų  Visokie apribojimai, įstatymai, nutarimai įdomūs tuo, jog juos galima apeiti, apvažiuoti, suvynioti į vatą ar kitaip rasti išeitį. Todėl antrasis (tai tas pats filmukas) bus prieinamas visiems. Abu variantus dedame dar ir todėl, jog YouTube jau yra 169 glūkoidiniai filmukai. Juos galite rasti paspaudę nuorodą “YouTube“meniu dešinėje puslapio pusėje arba ČIA. Nusistatykite peržiūros opciją: HD

ITALIJA: Iskija, Vezuvijus ir Pompėja || Garažų Klipai 2016

Žiūrovams Vokietijoje, USA, Puerto Riko, Kinijoje:

Kiekvienas išvykimas iš namų turi tikslą. Su Virgium Lepeška naršėme Jungtines Valstijas prisirišę prie Džeko Keruako “Kelyje” knygos herojų nuotykių, nuolat lydint 1969 Woodstocko festivalyje skambėjusios muzikos. Manau, tada kelionė tampa prasminga.

Kai kam tikslas būna leisti laiką viešbutyje, pavyzdžiui Bulgarijoje ar Turkijoje. Euro neverti šie kraštai, dėl kelių priežasčių, o nepriekaištingas liokajų darbas viešbučiuose neturėtų stebinti ir visai nesvarbu ar tai būtų Vokietija ar Zambija. Mums viešbutis, tai tik palapinė su patogumais, nes klaidžioti po kraštą, bendrauti su vietiniais, prisiliesti prie istorijos, atrasti kultūrinius klodus ar bent bandyti juos perprasti yra pamatinis kelionių tikslas.  Visos Vakarų Europos tautos turi turtingas istorijas, tačiau išskirti reikėtų Graikiją ir Italiją. Kai mes gyvenome gūdžiose giriose, čia klestėjo menas ir teisė, demokratija ir parlamentarizmas, architektūra ir infrastruktūra. Net Informacinės Technologijos (IT), tik jos buvo akmens amžiaus lygio. Nuotraukoje matote Pompėjos gatvės grindinyje iškaltą nuorodą praeiviams, kuri rodo kryptį kur galima rasti linksmų ir malonumais spinduliuojančių moterų.

Italijoje galima tyrinėti krikščionybės palikimą, bažnyčias, kurios gražios, viena už kitą gražesnės ir didingesnės. Tai barokas ir gotika, klasicizmas ir renesansas. Jei tai darysi visą dieną ar dvi, netruks ateiti valanda, kai  viskas susilies, tavo smegenų infokanalai užsikimš ir rezultatas bus blankus. Nebent tu rašai dizertaciją. Todėl pažintį su Italija rekomenduoju pradėti ne nuo pramoninės Šiaurės ar kaimietiškų Pietų, o nuo romėnų kultūros ir  nuodėmingo Neapolio ir šiuo vardu pavadintos įlankos, kurioje rasite žaliausią Viduržemio jūros salą  – Iskiją su savo terminėmis mineralinio vandens maudyklomis. Angela Merkel čia nuolat atostogauja, saloje knibžda vokiečių, austrų, šveicarų turistai. Visiškai šalia Kaprio sala, kuri savo grožiu (ir kainomis) užburs bet ką, ne veltui čia pilna amerikiečių. Priešais Kaprį – garsusis italų kurortas Santorinis. Taigi, viskas viename ir nuo Vezuvijaus šios patrauklios vietelės matomos plika akimi.

Pompėjos skriaudikas Vezuvijus  čia pat. Du tūkstančiai metų skiria dabartį nuo tragedijos Pompėjoje, kai ugnikalnis užpylė pelenais klestintį romėnų miestą. Kad labiau dirgintų vaizduotę, kelionės išvakarėse dar pažiūrėjome 2014 metų filmą „Pompeii“.  Stimuliacija buvo veiksminga, nes susidūrus realybėje su didinga ir tragiška istorija – abejonių nelieka: įspūdis išliks iki galo (suprask, gyvenimo galo). Vien dėl to vertėjo vykti į Italiją.

Andrius Užkalnis savo paskutinėje kelionių knygoje rašo: jei nori paragauti TIKROS picos, ją rasi tik Neapolyje. Šiandien tai nesudėtinga: sėdai Vilniuje į lėktuvą ir po 2 valandų ir 45 minučių Neapolio restoranėlyje jau užsisakai „Margaritą“. Ir jis sakė tiesą. Italijoje  yra dar vienas TIKRAS produktas, tai espreso kava. Paragauni ir suvoki kas tai yra.

Vykstant į svečią šalį ir gerbiant to krašto piliečius, anglų kalbos nepakanka,  būtina išmokti bent keletą mandagumo frazių. Labai patiko kartais pasakyti: mi dispiace, scusa ar buonanotte. Tada italas nusišypso ir bando kalbinti. Vienas Pompėjoje, kai sužinojo, jog aš iš Lietuvos, pasigyrė, jog Vilniuje buvo net 2 kartus. Malonu tokį sutikti.

Vieną vėlyvą vakarą su Laima užsukome į vyninę, pro kurią praeidavome kone kasdien. Buvome vieninteliai lankytojai. Kai šeimininkas pylėsi sau skysčio, užkalbinau: grapa? Jis nusišypsojo ir tarė : si. Po minutės jau jis paklausė mūsų: ar kalbame angliškai. Kalbėjom apie Musolinį ir rusus, kurie 50 metų buvo okupavę Lietuvą. Šį faktą pašnekovas gerai žinojo ir, kai mes tapome laisvi, džiaugėsi su savo šeima. Dar sakė, jog Iskijoje sniego nebūna, tik sausio-vasario mėnesiais kalnų viršūnės pabąla. Jam papasakojau apie radio Prahos transliacijas italų kalba 1969 – 1975, dėl ko mes Lietuvoje būdavom prilipę prie spidolų. Pasirodo, tiek jis, o ir mūsų kartos pažangiukai, tais laikais mėgo Gianni Morandi, Rita Pavone. Filmo garso takelyje girdėsite šių atlikėjų nemirtingus gabaliukus, kurie, net ir nepabuvus Italijoje, jus  neišvengiamai priartins prie Apeninų pusiasalio.

Reikia stengtis pažinti Žemės rutulį, sėdėjimas vienoje vietoje žudo žmogų kaip asmenybę. Pažinimo troškulys turi būti begalinis. Dar reikėtų nukakti į Maču Pikčiu ar nuskristi į Marsą. Tik į Marsą Laima neleidžia.