Dusios saga: atsuktas laikas. ŠEŠTA DIENA


dUSIOS-SAGA-HEADER

 

Tai ŠEŠTOJI dalis. Ankstesnes galite rasti čia:
Dusios saga: atsuktas laikas. PIRMA DIENA
Dusios saga: atsuktas laikas. ANTRA DIENA
Dusios saga: atsuktas laikas. TREČIA DIENA  
Dusios saga: atsuktas laikas. KETVIRTA DIENA  
Dusios saga: atsuktas laikas. PENKTA DIENA  

Sukame laiką atgal, tiesiai į 1971. O rubrika SENOS NAUJIENOS apims 1955 – 1982 laikotarpį. Nuotraukos savyje turi daugiau info negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jas reikia ne tik žiūrėti, bet ir skaityti. Gero studijavimo.

<<< ŠEŠTA DIENA Trečiadienis, 14 liepos. 1971

Miegojau ypač. Naktį lijo, vėjas, truputį šalom. Ryte jau neliko tradicijos – nusimaudyti. Pusryčiavome kaimiečių pusfabrikačiais. Dviguba keistenybė: nors norisi važiuoti namo ir žinai, kad taip ir įvyks, o prie ežero tuščia, nekoks oras, vistiek nesinori palikti ežero. Visą rytą lošėm karasinkę. Teko prisiminti, kol prisiminiau, likau paskutinis.

TTT dusia panorama 2015

Vėliau užėjo cinkas sureguliuoti samokatą. Kažką panašaus ir padarėm, bet sankaba vis tiek nekorektiškai veikia. Truputį išlindo saulė. Vidas organizavo maudymosi seansą. Tokiai akcijai reikėjo prisiversti. Sušukau kažkokį delaverų genties šūkį ir atsidūriau ežere. Šekspyras tik priėjo prie vandens. Vis tik buvo faina pasinerti vandenin, išsiskalbėm galvas. Nors Vidukas mėgdavo kartoti: kam čia praustis, vis tiek paskui susipurvinsi, buvo higieniškiausias bičas.

Staiga pasigirdo motociklo burzgimas. Buvome tuo reiškiniu labai nudžiuginti – arvažiavo Alvis su Vycka. Atvžė cigarečių, ir tai mažumėlę paveikė teigiamai.  Alvis šiandien vakare pakvietė visus į Nemuno restoraną, nes rytoj išvažiuoja į Palangą. Paprašiau Vyckos benzino. Davė.  Įdomiausia, kad tada, važiuojant naktį namo, Alvydas buvo pora kartų užmigęs ir vos nenukrito nuo motociklo.

Vėl lošėm kortomis. Vėl likau outsaideris.

(čia dienoraštis nutrūksta)

SENOS NAUJIENOS

TRIO. Šiandien kur spijausi, ten kavinė ir tai yra gerai. Gali rinktis pagal įvairius kriterijus: jaukumą, valgių repertuarą ar lankytojų kontingentą.  Apie 1972 Alytuje buvo du restoranai, dvi kavinės ir pora girdyklų alumi.

Namas-senos-virgius

Jaunimui tai nebuvo pati demokratiškiausia aplinka laisviau bendrauti, todėl gražią vasaros pavakarę Romėnas, Virgis Lepeška ir Dzilbus, nusipirkę sename gastronome gamzos vyno butelį, eina už sporcelės į miškelį, susiranda jaukią pakrūmę pušyne ir kalbasi apie muziką. Viena temų –  kuo bitlai buvo unikalūs. Jie sutaria, jog Johno Lennono ir Paul McCartnėjaus vokalo kvartos intervalas Ticket To Ride dainoje skambėjo ypač neįprastai po saldaus šešto dešimtmečio dominavimo. Kad pajusti daugiabalsio vokalo žavesį, Dzilbus bendraminčiams dar bando tai pademonstruoti gyvuoju (live!) būdu. Pasirenka nežinomo autoriaus tekstą: „stikliukėli, stikleli, mano drauguži“,  ekspromtu sukuria melodiją (sol-sol-sol-la-sol-si-si-sol-do) ir visi trys, trimis balsais, atsakingai stengiasi  įšgauti tinkamą skambesį. Kai bulgariškas sausvynis baigėsi, jų vokalas skambėjo skaidriai ir be disonansų. Beveik kaip Bee Gees.

PUOTA.  Kaunas 1972. Pasakoja Šekspyras: „papasakosiu vieną trumpą teisybę. Sėdim ryte su Dzilbum dviese jo Vydūno alėjos bendrabučio kambarėly ir aš bjauriu kaip balana peiliu džirinu buvusios kiaulės decimetrinį odos gabaliuką – reik valgyti ir dalintis, vadinasi, – į dvi dalis. Kaip perkūnas iš Kipro Petrausko gatvės pro duris įsprogsta Romėnas. Ištiesia ranką, tokią ploną, panašią į kaulą, pasisveikina. Lašinio skūrą pradėjau dalinti į tris dalis: Romai, valgysi. Ne, sako,  aš jau visą cibulio galvą šiandien suėdžiau – tai buvo JO žodis“.

zydra

FUTBOLAS. Kaunas 1972. Paprastai studentiškų pinigų tada beveik nebuvo arba visai nebuvo. Dzilbus turėjo elektrotechnikos skolą, nes labai nemėgo rytais keltis į paskaitas, kurios prasideda 9:30. Kirvis Jasinskas skalpavo tokius be gailesčio. Pasekmė: egzo neišlaikė, stipendijos tą semestrą negavo. Šekspyras buvo laikinai nutraukę studijas Vilniaus Universitete, slapstėsi nuo tarnystės sovietų armijoje ir rezidavo pas Dzilbų Vydūno alėjoje, pas Romėną K. Petrausko gatvėje ar pas Viduką Šančiuose. Stipendijos ar kitų išmokų taip pat neturėjo.  Juos abu dažnai kamuodavo mintis, kur prasimanyti resursų smulkioms pramogoms, o kartais net iškildavo grėsmė jų sveikatai dėl neprivalgymo. Pseudomedicinos proto bokštai teigia, jog badas išgydo net vėžį. Tačiau tada jie vėžiu nesirgo ir labai norėjo valgyti. Metodai, šių problemų sprendimui,  ne visada atitiko bendrus visuomeninių sąntykių kanonus, tad  ir oriai pasielgti ne visad pavykdavo. Pavyzdžiui,  sėdi Šekspyras pas Dzilbų KPI bendrabučio kambaryje ir jau 5 minutes žiūri pro langą. Tai jam ypač nebūdinga.  Abu tyli, bet pilvai burzgia pas abu. Žinai, sako Šekspyras, turiu mintį, tik ją reikia paversti vakariene, nors dar pusryčių nevalgėm. Matai tuos vaikus, kurie bendrabučio  kieme futbolą žaidžia. Mes pasiūlom jiems sužaisti draugišką mačą, bet su sąlyga: jei laimim, jie bėga namo ir atneša iš savo tėvų  mums kažko užkrimsti. Šekspyras, patyręs futbolistas, trenerio Antano Bytauto auklėtinis strategavo taip: tu eini į vartus, o aš juos mikliai apžaidžiu. Viskas taip ir įvyko. Mes nugalėjom, o vaikai sąžiningai atnešė iš namų daktariškos dešros, batoną ir agurkų. Nugalėtojai nedelsdami vakarieniavo čia pat, atsisėdę ant vejos. Tą dieną jiems tai buvo pusryčiai, pietūs ir vakarienė – viskas viename.

Broliukai

KALTĖ.  Balta mokykla prie stadiono. 1959 metai. Į trečiokų klasę įeina pasimetęs pirmokėlis, lydimas savo mokytojos Kirlienės. Taip, tai Valentino Kirlio, vieno geriausių visų laikų Alytaus teatrinės veiklos režisieriaus, aktoriaus, scenaristo  žmona. Ji sako: štai mano auklėtinį Donatėlį Tarcijoną nuskriudė kažkuris jūsų klasės mokinys. Donatėlis pasižiūrės ir pirštu parodys skriaudiką. Trečiokų mokytoja Šapalienė visiems liepė atsistoti. Tada visi buvo su mėlynom uniformom, visi plikai kirpti, taigi, tiesiog klonai. Dzilbus, tada dar buvo vadinamas savo vardu –  Gintu,  nujautė pramogėlę. Jis žinojo, kas Donatui pripylė už apykaklės arbatos, todėl nedvejodamas laukė momento, kada piktadarys bus įvardintas ir viešai pasmerktas. Ir Donatėlis parodė … į Gintą. Nedelsiant buvo priimtas verdiktas. Mokytoja Kirlienė po pamokų palydės Donatą iki namų, kartu eis ir blogietis Gintas, kuris privalės atsiprašyti nelaimėlio tėvų už savo prastą poelgį. Gintas, beveik pro ašaras, Donato mamai sakė taip: „Donato tikrai neskriaudžiau, bet labai atsiprašau, nes mokytoja TAIP liepė“. Ši istorija įdomi tik tuo, jog devynmetis susiduria su teisingumu akis į akį ir pajunta, jog pasaulyje ne viskas yra taip, kaip rašoma Brolių Grimų pasakose. Tokios supratimo apie teisingumą treniruotės yra ypač naudingos, kai susiduri su panašia būkle vėliau. Grūdinimas būtinas ne tik fizinis, bet ir dvasinis-psichologinis. Tada gyvenimas teka lengviau, prasmingiau, be streso ir nuosėdų.

atsiprasymas-gintas

 

7-klase-chemijos-pamoka

viesbutis-Dzukija74_cr

sieruke-vidukas-kefas-zuvau(galas)
copyright-2016

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: