Dusios saga: atsuktas laikas.TREČIA DIENA


dUSIOS-SAGA-HEADER

Tai TREČIA dalis rašinio “Dusios saga: atsuktas laikas. Vardai, nikai, pavardės naudojami rašinyje, priklauso realiems asmenims, kai kurie šiandien – jau asmenybės. Kai kurių nėra gyvų. Tai laikotarpis, prisotintas nereikšmingų, bet giliai įsirėžusių į atmintį įvykių gausa.
Dienoraščio tekstus šiandien būtų galima išgražinti, tačiau tada jūs nepajusite to laikmečio dvasios, jaunimo autentiškų pokalbių niuansų. Svarbu atsukti laiką atgal, tiesiai į 1971. O rubrika SENOS NAUJIENOS apims 1955 – 1982 laikotarpį. Nuotraukos savyje turi daugiau info negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jas reikia ne tik žiūrėti, bet ir skaityti. Gero studijavimo.

<<< TREČIA DIENASekmadienis, 11 liepos. 1971

Kai atsikėlėm, danguje nebuvo nei vieno debesėlio ir, kas šlykščiausia – nepučia vėjas, galima iškepti be riebalų. Be spaso nusimaudėm. Pakrovėm akumuliatorius baltymais, krakmolu ir juoda kava, kaitinomės. Nors ir baisiai karšta buvo, sugalvojom palošti kortomis. Maudėmės milijoną kartų.

Prie Šumausko vilos pirmą kartą iš arti apžiūrėjom čaiką ir Šumauską, [nežinantiems: prabangiausias sovietmečio limuzinas, kuriuo važinėdavo komunistų šulai; Šumauskas – LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas]  kuris, apsirengęs šeimyniškais trusikais iki kelių, keista balta kepure, storas, prisikrovė spiningų ir su lydinčia svita išplaukė  šiaurės pusėn.

TTT-gintas-44a

Pykau ant saulės, kad nė trupučio nenudegina. Į vakarą Vidukas su Šekspyru nusprendė, kad man su samokatu labai vertėtų nuvažiuoti į Seirijus. Nuvažiavau, buvau užėjęs pas brolį, bet neradau. Užpirkau parduotuvėje putojančio, kavos, duonos. Vakare su palapinės kaimynų vaikais vienuolikamečiu Gintaru ir šešiamete Aušrele suorganizavom laužą. Jų tėvams atrodėm padorūs, gal todėl netrukdė savo mažamečiams bendrauti su mumis. Mes lengvai kaifavom ir, kaip įprasta, koncertavom. Netikėtai išniro Viščius, KPI studentas, mažumėlę įkalęs, ir, sutikęs mus, labai nudžiugo. Pasišauna suorganizuoti vakarienę. Jau sutemus, nusigauna į Metelių ančių fermą ir vieną gyvį iš ten „pasiskolina“. Kepėm ant laužo, buvo tamsu, neiškepė, valgėme tokį tysalą, bet kai  nori valgyti – neproblema.  Tarp dantų labai girgždėjo smėlis.  Nuo pirmos valandos nakties bandžiau užrašyti į Viduko magą Radio Liuksemburg topus, bet, atrodo, ant T. Rex – Get It On užmigau.

SENOS NAUJIENOS

PINTA. 1971. Antro kurso KPI studentai Vidukas, Vidma, Remis Baliulevičius, Lionka Gembickas ir Dzilbus paskaitų metu sėdi Apynėlyje Šančiuose. Visi grynakraujai kauniečiai, išskyrus Dzilbų, kurį Lionka klausia: Gintai, valgysi natoteniją? Šis pasimeta, o kas ta natotenija, gal gėlė, o pasirodyti, kad nežino – nenori, todėl sako: gėlių aš nevalgau, geriau žuvies užsakykim. Nugriaudi griausmingas kvarteto juokas. Prieina padavėja. Dzilbus sako: prašau penkias pintas. Dabar sumišimas padavėjos veide, nes tokio termino ji nežinojo,  o kolegos studentai taip pat demonstruoja nesusupratimą ir sako: nereikia, mes žuvies jau užsakėm. Rezultatas 1:1

sanciu-magnatai

Dzilbus jau mokykloje domėjosi nesisteminiais mato vienetais, todėl jau tada žinojo, jog anglosaksų kraštuose alų geria pintomis, bet į zoologiją  žiūrėjo pro pirštus, todėl nesuprato, jog sterkinė nototenija yra žuvis, o dar šaltai rūkyta – superdelikatesas prie alaus.  Plonai papjaustyta spindėjo visomis vaivorykštės spalvomis …

PANA.  Dar tada, kai Alytuje visi visus pažinojo, naujo veido atsiradimas buvo įvykis.  Šokiai vykdavo ploščiadkėje, Centro panos puikiai išmanė apie Kurorto berniukus, o Madrido blatniakai bent iš matymo pažinojo Kriaušiaus gražuoles. Visi žino, kas su kuo draugauja. Jokios rutinos, jokių netikėtumų. Sukrėtimai prasidėjo tada, kai mieste pasirodė pana-paslaptis, niekad anksčiau nematyta, graikiškų bruožų, puikaus sudėjimo, subtiliai apsirengus, labai trumpais plaukais ir su apvaliais auskarais ausyse. Susidomėjimas naujiena tapo tokiu grandioziniu, jog kai kurie vaikinukai nevalingai primiršo net SAVO panas, su kuriomis jau ne vieną mėnesį draugavo. Aršiausia konkurencija vyko tarp Alvydo, Alvydo ir Alberto. Alda vieną vakarą iš ploščiadkės leisdavosi palydima vieno, kitą – kito gerbėjo. Trečią  – trečio.  Kad patekti į jos išsinuomuotą kambarėlį Miško gatvėje Madride, palydovams kartais tekdavo ir stogais palaipioti. Kaip netikėtai ji atsirado, taip paslaptingai ir išnyko.

2016-01-16 11.07.09

Liko tik vieno jos gerbėjo piešinys. Kas ją nupiešė, nežinome. Aldos portretas saugomas pas Dzilbų. Kaip piešinys pateko čia – jis neprisimena …

STOGAS. Vaiknamiai buvo įsikūrę P. Cvirkos ir J. Basanavičiaus gatvių kampe. Šalia Romo Kalantos, Vyto Dumbliausko, brolių Jurgio, Algio ir Vytauto Kunčinų namų. Pirmoje vidurinėje mokykloje (baltoje, prie stadiono) 1 – 4 klasėse  mokėsi bent 10 –12 vaiknamio vaikų, po karo ir kitų negandų likę našlaičiais ir be artimųjų. Tai įgūdžius, bet kokiom sąlygom išlikti, įsisavinę vaikai. Visi jie buvo vyresni 1-4 metais už klasiokus-miesto vaikus ir fiziškai stipresni. Vytas Žalkauskas – pats neramiausiais iš visų, jau rūkė, todėl mokytoja Šapalienė, kai pasakojo apie dujas, lengvesnes už orą, paprašė Žalkausko (4 klasėje, žr. foto), kad, nuėjęs į lauko WC, pripūstų cigarečių dūmų į balioną ir taip pademonstruotų bendraklasiams fizikos reiškinius. Tie vaikai buvo amžinai alkani. Leonas Vainutis (žr. foto),  buvo Dzilbaus suolo draugas ir „stogas”. Kiekvienas, kuris vaiknamių vaikui atnešdavo tėvų įdėtą buterbrodą ir atiduodavo, buvo apsaugotas nuo visų skriaudėjų. „Stogai“ iš vaikų namų duodavo į liūlį visiems buterbrodų nešikų skriaudėjams iš eilės. Tokios taisyklės vyravo mokykloje ir niekas dėl to nesuko galvos.

balta-mokykla-4-klase

pirmunaiDar vaiknamio bernaičiai padėdavo žiemą laimėti sniego karus prieš rusiukus, jų mokykla tik tvora prie lauko tualetų ribojosi su Pirma vidurine. Kartais sniego karas virsdavo kumščių karu ir sniegas nusidažydavo raudonai.

Patirtis persiduoda metams bėgant. Tie skriaudžiamieji jau 6-toje klasėje patys ėmė skriauti kitus. Jonas Pangonis iš Nemuno gatvės, ateityje tapsiantis LR seimo nariu, gerai sprendė algebros uždavinius, bet namų darbų klasiokui Vladui Tkačiovui nusirašyti neduodavo. Tada Vladas su suolo draugu Dzilbumi pririšo Joną prie pušies, augusios šalia karuselės, Žaliosios mokyklos (arklidės) teritorijoje.

Jonai, mes Tavęs nuoširdžiai atsiprašome, kad ir po 53 metų, ir tikimės, jog mums atleisi. Juk pririštas pabuvai tik 5 minutes, o vėliau Vladas, Tau padedant,  dvejetų iš algebros jau negaudavo.

[skaitalas turi tęsinį]

copyright-2016

Reklama

3 Responses to Dusios saga: atsuktas laikas.TREČIA DIENA

  1. Lina Andreikenaite parašė:

    Nostalgija….

  2. Rasa Unguraityte parašė:

    super! tikiuosi bus 153 dalys!

  3. Sigitas Kizala parašė:

    Gintai,jei pameni,sia nuotrauka man atsiuntei i rusijos miskus,kur tarnavau sovietams,tai buvo kazkas tokio,oi smagu prisiminti.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: