Dusios saga: atsuktas laikas. PIRMA DIENA


dUSIOS-SAGA-HEADER

 

Saga, tai skandinaviškas terminas ir reiškia padavimą, sakmę ar pasakojimą su enciklopedinių požymių turinčiomis vertybėmis. Dar SAGA tai kanadiečių grupsas, kurios geriausių gabalų kompiliaciją, Igoriui tarpininkaujant, Dzilbus rekordino iš Daivio Sirūno, jau tada, po LT revoliucijos, sukaupusio ne tik roko klasiką, bet ir 1965-1975 undergraundą orginaliose CD versijose. Galima tik paspėlioti, ką jis turi šiandien.
Rašyti dienoraštį – jokia prabanga ar išskirtinumas, panašiau į marazmą. Jei viena persona 1971 metais nebūtų nusipirkus knygyne blonknotą už 40 kapeikų, šio posto nebūtų.
Vardai, nikai, pavardės naudojami rašinyje, priklauso realiems asmenims, kai kurie šiandien – jau asmenybės. Kai kurių nėra gyvų. Tai laikotarpis, prisotintas nereikšmingų, bet giliai įsirėžusių į atmintį įvykių gausa.
Leksika, tokia, kurią naudojo dauguma, net ir priešakinis jaunimo būrys – studentai. Yra kaunietiško slengo ir kitokių šiandien primirštų ar nežinomų kalbos elementų. Dienoraščio tekstus šiandien būtų gaima išgražinti, tačiau tada jūs nepajusite to laikmečio dvasios, jaunimo autentiškų pokalbių niuansų. Literatūros kritikams, pasigalandus dantukus, gera proga pigiai pasireikšti. Bet mums tai nėra svarbu. Svarbu atsukti laiką atgal, tiesiai į 1971. O rubrika SENOS NAUJIENOS apims 1955 – 1982 laikotarpį. Nuotraukos savyje turi daugiau info negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jas reikia ne tik žiūrėti, bet ir skaityti. Gero studijavimo.

<<< PIRMA DIENA. Penktadienis, 9 liepos 1971

Baigėsi sesija, prasidėjo studentų atostogos. Viduko tėvas su moskviaku atvežė mus prie Dusios, taip tariant, pailsėti. Nuo Kauno šurmulio, šturmu paimtos sesijos, panų ir kasdienybės. Atvažiavom į vakarą, nes prieš tai reikėjo užsukti pas mane į Alytų paimti kai kurių daiktų, o aš būtinai norėjau papildyti chebrą nors Šekspyru. Buvau užsukęs pas jį į namus, bet neradau. Įpareigojau jo mamą niekur nešleisti jo ryte iš namų, nes žadėjau užsukti iš Dusios į Alytų ir pasiimti jį. Pavargom kol ištiesėm palapinę.

TTT-Dusia_74 Čia buvo prisistatę turistai iš Leningrado, kurie fotografavo  tą palapinę visais rakursais ir vis gyrė – vot eto to palatka. Du kambariai su dugnu, trečias – garažas, zapas netilptų, bet dėl jawos ar poros samokatų, vietos pakaktų. Viduko tėvai Kauno inteligentai turėjo kažkur blatą, tad gauti lenkišką Sopot 5 palapinę pastangų įdėti nereikėjo. Kaunas yra Kaunas. Kai ji pagaliau atsistojo ant kojų, mums užėjo noras būti prie ežero žymiai ilgiau nei planavome. Žiūrėsim, kaip bus ištikrųjų. Jautėmės svečiais, nes palapinių buvo pristatyta gera pusė milijono. Veikti lyg ir nebuvo ką, bet nauja aplinka, Viduko nešiojamas magas skleidė bitlų diskelį Abbey Road ir psichiką veikė teigiamai.

TTT zasinas-jule

SENOS NAUJIENOS

NATAŠA.  Norint suvokti apie ką čia bus rašoma, rekomenduojame paskaityti  čia,  dar pažiūrėti unikalų filmuką apie studentų su hipiakišku atspalviu nuotykius 1971 Palangoje. akmenysBūtent tada ir ten filmo herojai sutiko simpatišką, kaip vėliau paaiškėjo, dar ir smalsią, draugišką panelę vardu Nataša, kuri juos kelias dienas atidžiai stebėjo, bet kartą, įsidrąsinusi priėjo prie kompanijos ir panoro susipažinti. Nataša, Maskvos Lunačarskio teatro menų instituto studentė prisipažino: Palangoje pirmą kartą, labai norėjo pamatyti Pribaltiką, nes pas juos kalba, kad čia daug kas kitaip, o Talinas – visiški Vakarai. O jūs tokie ir pasirodėt. Lietuviškai nesuprantu, bet kai išgirstu jūsų kalboje angliškus žodžius, pasidarė įdomu. Tada tie mūsiškiai dėvėjo dailininko Alvydo Petkevičiaus sukurtus Emerson, Lake & Palmer T-Shirts, petkevicius-eraspidolų nuolat sklido Ten Years After, The Who ar Mountain muzika, elgėsi jie kiek išaukiančiai, kalbėdami apie muziką, aišku, įterpdavo kokį nors dainos ar grupės pavadinimą: The Doors, Waiting For The Sun ar Whole Lotta Love.t shirts

augis-mundaius-dzilbus-vidzEugenijus ”Augis” Morozas, kuris jau tada filmavo ir svajojo tapti kino operatorium, pirmasis pasišovė apšviesti Natašą neįtikimais ir neįsivaizduojamais įvykiais. Nors pasakojo labai rimta veido veido išraiška apie Lietuvą, bet  tokias nesąmones ir tik mūsų kikenimai būsimąjai aktorei galėjo kelti abejones ar Augis kalba rimtai. Neatsiliko ir Dzilbus: jis jai sakė, jog Kaune, Laisvės alėjoje važinėja konkės (vien pavadinimas „Laisvės alėja“ Natašai darė įspūdį), o 1968 metais inkognito į Kauną buvo atvažiavę Animalsai ir surengė nedidelį koncertą Tulpės kavinėje. Romėnas, Vidukas, Raimundas Banionis, Vidma, Benas iš Panevėžio skiedė ženkliai santūriau. Ištisą savaitę Nataša buvo kartu. Rytais į palapinę vaikinams atnešdavo batončikų s iziumom ir pienu, kartu ėjo į pliažą, ant tilto kartu 31,6 metro trumosiomis bangomis, per SPIDOLĄ klausė Radio Prahą –  ascoltato alone trasmissione in lungo italiano, vakare – šachmatinėje. Dar dalyvaudavo afterparty, ten vyravo pokalbiai apie kiną ir muziką, pramoko kelis žodžius lietuviškai. Visi kalbino atvažiuoti į Kauną, čia ji pamatys ir pajus tai, ką jai čia pripasakojom. Tiesiog niekas netikėjo, kad ji galėtų atvažiuoti.

Bet atvažiavo. Ruduo, lietus, virš senamiesčio smogas. Trolike girti. Čigonai brome siūlo: batukai, bitlovkės… Vaizdelis prastas. Jautėmės dar prasčiau. Atpirko Karo muziejus, Kauno pilis, Perkūno namai ir šiltas priėmimas. Nataša hipsteriams padovanojo Zolotoje Runo bloką. KPI bendrabutyje Vydūno alėjoje kvapnaus tabako aromatas sklido per visus keturis aukštus… Reziume: niekada, net juokaudamas, nekalbėk nesąmonių.

Alvydo Jegelevičiaus komentaras po filmo „Diagnozė: gėlių vaikai“ pristatymo glūkoiduose.


Apie kino operatorių, scenaristą, fotografą Eugenijų Morozą. Stilingas, bohemiškas menininkas… Jis baigė Maskvos kino univerą. Dirbo LTV. Susipažinom Panevėžy. Iš Maskvos parsivežė gražią žmoną-sibiriačką. Moteris kaip nulieta – modelis – “ne tas žodis”. Ne vaikščiojo, bet plasnojo, deja… Vieną dieną „x“ išskrido iš TV bendrabučio 8-o aukšto (Skroblų gatvėj)… Gaila, labai gaila.
Su Augiu esam sukūrę keletą kino novelių trumpametražiniam  k/f. Dažnai kalbėdavom apie tuos gėlių laikus, bendrus pažįstamus.
Laisvoje LT Augis įsisuko į verslą. Apdegė, pateko į Pravieniškes, ten rodė kiną “bratanam”. Kai išėjo (prieš kokius 5 metus) Vilniaus TV kartu susukom keletą reportažų, reklaminių klipų, dar su Obuoliu mane nufilmavo…
Turėjo gerą ir ištikimą draugę Chicagoje. Abu užsukdavo į “Markus ir Co”, kur aš jau 10 m jazz’uoju. Taigi – greit ir išlėkė paskui ją.
Tiek trumpai apie Augį.

NEŠIKAS.   Ar sunku nešti iš Zimavičienės mūro Riga stereo 101aparatūrą 2 kilometrus iki namų vien dėl to, jog tai pirmasis sovietmečio aparatas ir vienas pirmųjų mieste. Labai nelengva. Tiuneris su patefonu pririštas prie pečių, rankose kolonėlės, žiema, slidu. Bet koks kaifas kai uždedi ką tik atsiūstą iš štatų Deep Purple – Fireball. Koks gilus staklių įsijungimo garsas, kurio startuoja gabalas Fireball. Nepasimirštamas įspūdis dar todėl, kad ant grindų sėdi Igoris, Kobra, Šmitas, Žana, Kefas, Romėnas …

Bet iki šio svarbaus  įvykio, įrašus downloadinti tekdavo pėsčiomis, spaudžiant – 20 ˚C. Tada pas Kobrą reikėjo eiti  iki Kurorto paskutinės gatvės, kur jauna šeima laikinai gyveno pas Dalios tėvus Žemaitės gatvėje. Rankoje nešiesi magnetofoną-priedėlį NOTA 101. Kai nupėdini, turi valandą laukti kol aparatas sušils iki kambario temperatūros,  darai įrašus. Dar nesiseka, nutrūko juosta, su Dalios nagų laku klijuojam. Po keleto valandų, jau sutemus ir  lašančia nosimi  parsirandi namo. Prikabini magą prie VEF-Spidolos ir  suskamba bitlų Seržantas Pipiras. Štai, atrodo, kiek nedaug reikia, kad tavo sielą užpiltų džiaugasmas, sumišęs su teisingos muzikos garsais.

kobra-su-dalia-prie-zuvinto

virgius  L senos foto kobra„KAUNIEČIAI“.  1969. Antanas ”Jaška” Jasionis, tinklininkas iš prigimties, metus pasimokęs Kauno Kūno Kultūros institute (KKI), vasaros atostogų grįžo į gimtą provincijos miestelį. Prie Nemuno restorano su draugais iš bačkos geria girą. „Kokia šy-y-y-lta gy-y-y-ra‘‘ – sako Antanas. Mundžius (broliai Ilgieji Peiliai) Kaune studijavo radiotechnikos mokslą, o po pamokų mėgdavo sukinėtis Laisvėj su centro chebryte. Kai pamato nuo Soboro pusės, pačiu alėjos viduriu artėjančius Kapitoną, Romėną ir Dzilbų, trumpam nusliūkina į artimiausią bromą, idant nereikėtų sveikintis su provincialais Kauno chebrantų akivaizdoje. Niekas ant Mundžiaus nepyko, nes kai kurie nuoširdžiai stengėsi atrodyti kauniečiais. Jei nepavykdavo, tai bent kalbėdami patampydavo balses.

[skaitalas turi tęsinį]

copyright-2016

Advertisements

8 Responses to Dusios saga: atsuktas laikas. PIRMA DIENA

  1. Anonimas parašė:

    skaitau ir džiaugiasi dušia,kad esu alytietis. Čia buvo rimtas miestas,vežinau kaip dabar?

    • Irena Matazinskaite- Lazickiene parašė:

      …klausi , kaip dabar?…Rimtas, labai rimtas. Tikru alytiskiu dvasia cia gyva. Ir uz tai turbut labiausia turime dekoti tiems kieno sirdyje gyvena senasis Alytus. Atvaziuok ir isitikinsi.

  2. Anonimas parašė:

    komentaras V Galbuogio,nenoriu būt anonimas

  3. Laima Elsneriene parašė:

    Koks mano brolis!!!….Aciu…kaip as ji seniai maciau…

  4. Daiva Antanavičiūtė parašė:

    …kad jis žinotų, jog yra facebooke….

  5. Inga Petkevičiūtė-Lugtmeier parašė:

    Aciu Gintasu uz nuotrauka! Fantastika!

  6. Agnė Jonkutė parašė:

    o ir mūsų palapinė!

  7. Bronius Matažinskas parašė:

    Giliai sujaudino nuotrauka.Atgaivino prisiminimus su Antoska.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: