Turkija kitaip


STASYS  KERĖŽA

stasys_kereza

Dar pernai atkreipiau dėmesį į Rytų pusę: Gruzija, Turkija. Kalnai, Juodosios jūros pakrantės, musulmonų pasaulis, turėjo būti svarbi mano kelionės dalis. Buvau netgi įsigijęs bilietus skrydžiui, tačiau kelionę teko atidėti ateičiai.
Kodėl dviratis? Visi mes skirtingi, visiems reikia vis kitokių patirčių. Nemažai teko automobiliu pakeliauti po Europą, pabuvoti šen bei ten. Aišku, toks ragavimas po kiek laiko nusibosta ir tada norisi kitokių kelionių, kažką sau svarbaus ir prasmingo nuveikti. Tada susidraugavau su dviračiu, tiksliau, atnaujinau seną draugystę, prasidėjusią dar 1983m. kelione iš Murmansko, kelionėmis po Vidurinę Aziją, Krymą. Laikai keitėsi, keitėsi ir kelionių geografija. Ispanija, Portugalija, kitos šalys jau nebeatrodė už kalnų.
Turkija – jūra, saulė ir palmių alėjos Viduržemio jūros pakraščiu. Visa tai bus, bet vėliu ir ne taip, kaip daugelis įpratę tai matyti atvykę savaitėlei į viešbutį su AI.
O dabar didžiausia problema, supakuoti išardytą dviratį ir apsaugoti nuo betkokių pažeidimų ir negrabių oro uosto krovikų rankų. Pradinio kelionės taško pasiekimo logistika paprasta- lėktuvas Vilnius- Kutaisi, autobusas iš oro uosto į Batumį, ten randi autobusą į Turkiją, perki bilietą ir pirmyn. Autobusų susisiekimas išvystytas aukščiausiu lygiu ir nieko keisto, kadangi Turkija kalnuota šalis ir tik 17% teritorijos yra žemiau nei 500 m virš jūros lygio ir geležinkelių statyba čia sudėtinga. Pervežimų kainos mažesnės nei mūsų, o serviso nereikia nė lyginti. Didžiuliai autobuso bagažo skyriai talpintų net neišardytą dviratį, apie papildomą mokestį net neužsimenama. Sustojimuose autobusas tris kartus buvo plaunamas. Kelionės metu stiuartas vaišina kava, arbata, keksais.
Vos prieš kelias dienas vilkėjau striukę, o dabar trumparankovius marškinėlius. Antalijos autobusų stotyje keleiviai skenuojami ne prasčiau nei kitame oro uoste. Su savo nešuliais turbūt atrodžiau nepatikimas, todėl nepaisant bandymų paaiškinti, kad esu tik nekaltas “free traveler” ir mano maiše “bicikletas” nekelia jokios grėsmės šalies saugumui, buvau pakviestas palikti stoties teritoriją. Lyg ir sutikęs su apsauginių reikalavimu, susiradau nuošalesnę vietą surinkti dviračiui, tuo labiau, kad artėjo vakaras, o aš kaip bomž voyažo gerbėjas nakvynės nerezervavau. Apsirūpinęs maisto produktais, jau temstant, palikau miestą. Visiškai sutemus neliko nieko kito, kaip statyti palapinę šalia kelio. Miegojau lyg šalia F-1 trasos. Ryte jaučiausi tarsi lenktynėse dalyvavęs.
Po to sekė kaimai, miesteliai persunkti apelsinų žiedų aromato, nuostabūs kalnų peizažai, fantastiškos jūros pakrantės, nakvynės kalnuose, miškuose, pajūryje. Nors keliai ir puikūs, tačiau nemalonūs dėl vietomis gausaus eismo ir įžūlių vairuotojų labai vargino. Stebino apšnerkštos pakelės, stovėjimo aikštelės. Ilgėjausi Ispanijos kelių, su praktiškai nuliniu trafiku ir netikėtai atidžiais vairuotojais. Vengiau turistų nulaižytų lankytinų objektų, kur už pinigus demonstruojami ne savos kultūros istoriniai griuvėsiai. Nepaisant puikių peizažų ir to, kad važiuoju, kartais save pagaudavau galvojant, kad nejaučiu malonumo nuo to kaip važiuoju, kur važiuoju.
Allahu Akbar! Aš hadu an la illaha illa llah.
Va aš hadu anna Mahometa-r-rasulu llah! Aidi per visą slėnį, kažkur toli atsiliepia kitas balsas , kuris tave palydi vakare miegot ir anksti ryte kviečia pradėti dieną. Kaip žinote, Turkijoje islamas, bet kurioje gyvenvietėje ar mieste penkis kartus per parą muedzinas iš mečetės minareto kviečia tikinčiuosius melstis, ši giesmė sklinda per garsiakalbius kilometrus aplink ir girdima paktiškai visur. Ir ta giesmė turi kažkokio šarmo, ypatingo kolorito. Alah akbar ir Afrikoj Alah akbar ir nieko čia nepadarysi.

Turkija 014
Diena prasideda pusryčiais (ne, muedzino giesme greičiausiai), kuriuos sudarydavo kava, keli sumuštiniai su sūriu ar dešra, sausainiai. Jeigu pakeliui nepavyksta nusipirkti vieno iš daugybės rūšių sudėtinio, suvožtinio, susuktinio ar kokio kito mūsiškų kebabų varianto, pietūs irgi būdavo negudrūs: duona, airanas, kokia dėžutė konservuotų gaminių iš daržovių. Įdomu tai, kad Turkiškų produktų sudėtyje neaptikdavau jokių dirbtinių saldiklių ar konservantų, skirtingai nuo mūsų prekybcentrių produktų, kurių sudėtyje galėjai aptikti visą Mendelejevo lentelę, nebent vakarienei katiliuke suburbuliuodavo kažkas panašaus į sriubą, “lakatirka”- panašų viralą iš sublimatų, įvardintų mano mama.
Kadangi turkų bobutės ar piemenys angliškai nekalba, bendravimas su vietiniais buvo minimalus. Tai jei ir išmokęs keletą turkiškų frazių, visvien tenka bendrauti gestų pagalba. Paklausti nesunku, o va suprasti, ka tau aiškina, jau sunkiau. Už tai pajūryje gyvena poliglotai – prekijai. Jie ir dar taksistai, tai žmonių kategorija su kuriais norisi bendrauti mažiausiai. Nors palyginus su Egipto “habibais” turkai nėra įžūlūs ir įkyrūs.
Nepaisant visų grožybių, neblogo oro, savo gėdai turiu pripažinti, kad pradėjau pavargti. Labai smarkiai sekino ištisiniai pakilimai, priešinis vėjas, autobusų ir vilkikų vairuotojų, dviratininko kaip lygiaverčio eismo dalyvio absoliutus ignoravimas. Sumažėjo per dieną nuvažiuotų kilometrų skaičius, nes reikėjo patausoti širdį, o ir metų jau ne 40 ir ką čia slėpti, net ne 50. Nors kaip sakė vieno mano pažįstamo uošvis – dabar kiekvienam piemeniui 60. Po to, kai mane vos nenupūtė nuo kelio, arčiau nei per ištiestą ranką dideliu greičiu lenkdamas autobusas, priėmiau sprendimą grįžti namo. Per dvi savaites 500 km- nekoks rodiklis. Tačiau, įvertinus reljefo sudėtingumą, nueitą kelią stumiant krautą dviratį, metų “naštą” lyg ir pateisinama. Taigi, šį kartą nuvažiavau tiek, o kitą kartą bus kitiek.
Paskui sekė kelionė per visą Turkiją atgal, nes tuo metu tai buvo ekonomiškiausias būdas grįžti. Teko iš pajūrio subtropikų grįžti į minusinę temperatūrą, netoli į Ankaros pakliūti į sniego pūgą, kiurksoti transporto kamštyje, laukiant kol nuvalys kelius. Bet tai jau buvo įspūdžiai per autobuso langą, gurkšnojant karštą arbatą. Po daugiau nei paros kelio, pagaliau vėl Gruzija. Čia pajaučiau, koks skirtumas tarp krikščioniškojo ir islamo pasaulio. Jei Turkijoje visur iš stiklinėlių gurkšnojama arbatėlė ir nemačiau kitko, net ir pats neskaitant vieno nusižengimo, neturėjau jokių santykių su alkoholiu. Tai čia kirtęs sieną, vos įsėdęs į vietinį autobusą, visas tris kelionės valandas buvau linksmų istorijų, dainų ir šokių, alkoholio vartojimo ir jo papildymo nebylus liūdininkas. Jau gerokai po vidurnakčio pasiekiau Kutaisį, kur vietinio taksisto, už menką sumą, buvau pristatytas nurodytu adresu. Tame hostelyje teko būti ir anksčiau, tad nors ir vėlus metas, gavę žinią, manęs laukė. Alkoholinis celibatas nutrūko. Tradicinės pora stiklinių naminio vyno, dušas ir didelė plati, balta, minkšta lova. Daugiau nei dvi savaitės ant pripučiamo čiužinio ir autobusų sėdynėse baigėsi.

Turkija kitaip. 2015 ||  Filmavo Stasys || garažų Klipai Pristato

DAUGIAU::

< Kelionės foto glūkoidų galerijoje “KELIONĖS“
< Stasio ”Klaipėdos” kelionės po Turkiją
Dailininkai sugrįžta

Reklama

One Response to Turkija kitaip

  1. irgi Stasys parašė:

    Čia tai rimtas keliautojas. Galima tik įsivaizduoti, kiek problemų ir nepakartojamų įspūdžių galima patirti. Pasirašau.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: