Alvydas Petkevičius ir menas stebinti

Dar anais laikais, kai koncertų salėse karaliavo įvairios estradinės melodijos ar nemuno žiburiai ir kiti panašūs ansambliai, “Aisčių“ bosistas Viktoras Jonkus tokių koncertų nelankė. Bet Viktoras nuvažiavo į Vilnių klausyti Bonnie Tyler. Kai grįžo, sakė: dabar galiu vėl 5 metus neiti į koncertą, tiek mane įkrovė. Alvydas Petkevičius tapybos PARODA įvairių parodėlių fone įkrovė ilgam. Po 15 metų pertraukos pasirodyti šviesoje – teisingas sprendimas

Na susirinks 15 artimiausių mano draugų ir tai gerai, sakė Alvydas. Į parodos atidarymą Giedrės bibliotekoje susirinko keliariopai daugiau. Čia buvo ir kolegos: Kostas Poškus, Benjaminas Jenčius, Arvydas Švirmickas, Valentinas Butanavičius, rašytoja Irena Buivydaitė-Kupčinskienė, architektas Robertas Šiūša su žmona, ilgamete menininkų kalvės Žaliojoje mokykloje vadove, fotomeistrai Zenonas Bulgakovas ir Vytautas Stanionis, dar Alvydą sveikino dvi simpatiškos ponios iš savivaldybės, kurios kalbėjo nevaldiškai, o rišliai ir nuoširdžiai, dalyvavo kiti, žinomi ir nelabai, žmonės, kuriuos Juozo “Kamo“ Kaminsko  leksika įvardintų štai taip – “susirinko visas kuklaus provincijos miestelio žiedas“. Kompozitorius-prozininkas-poetas Alvydas A. Jegelevičius padžiazavo.  Architektas Algirdas Mainelis nėra didis oficialių renginių fanas, todėl į atidarymą atsiuntė savo žmoną Jadvygą. Gražu. Beje, Alvydo speciali padėka Algirdui, kuris išvakarėse daug prisidėjo rengiant šią parodą ir interviu FM99. Kaip Liudas Ramanauskas kalbino Alvydą Petkevičių ir Algirdą Mainelį,  girdėsite filmo apie parodos atidarymą garso takelyje.

Jei japonai susidomėjo Alvydo tapyba, kodėl neturėtų ja žavėtis vietiniai meno gerbėjai, žinovai ar prijaučiantys. Jokia paslaptis, kad menininkai žiauriai nemėgsta kritikos savo adresu. Net jei tai daroma racionaliai ir argumentuotai. Alvydui tai negresia. Jį galima pagąsdinti tik tuo, kad tu neesi modernistas, kurių šiandien tiek, kiek šiūkšlių po tropinės liūties drumzliname upės vandenyje. Dar galima pranašauti, jog tavo drobės nekabos Guggenheime. Ir muzikoje Leonard Cohen niekas nelygina su Slayer.  Bet ta statinė filosofija, subtilus žaismas spalvomis ir šviesa, nepriekaištinga technika, kritikai sunkiai pasiduoda.

K ū r i n i o   v e r t ė

Pakalbėkim apie žemiškus dalykus. Kodėl vienų kūrėjų darbus perka, kitų nelabai. Kodėl Suomijos ambasada perka Alvydą, o ne kitą kuklaus provincijos miestelio kūrėją? Kodėl vienas dailininkas “išgyvena“ iš kūrybos, o kitas visą gyvenimą įrodinėja savo genialumą, bet taip ir iškeliauja nesuprastas. Gal aplinka kalta? Kad būtum pastebėtas, šiandien veikia daugybė mechanizmų: parodos, reklama, susitikimai, bienalės, masmedia laidos, plenerai. Bet kartais užtenka kartą per 15 metų kažką parodyti ir pačiam pasirodyti.

Tai kas yra meno kūrinio vertė, kas ją sudaro? Žiauriai subtilus klausimas. Nors šia tema rasite kalną informacijos, bet,  kad tai suvokti, būtina IQ turėti nemažiau 100. Bandome atsakyti, pasitelkus labiau įkandamus palyginimus iš kasdieninio įvairių reiškinių ar tiesiog daiktų vertinimo pavyzdžių. Kai kurie būdai gali pasirodyti labai sterotipiniai, bet bendram suvokimui tai nekenks.

Šiandien visos auto yra trijų rūšių: geros, labai geros ir brangios. Kokio brendo auto važinėjate, ar teikiate pirmumą, tarkime, BMW, Audi, Mercedes, Lexus? Jei taip – norite išsiskirti iš minios, tai ir prestižas, o ir mašinytės yra labai geros.  Apie brangias, pavyzdžiui Bugatti Veyron, kurios vienas varžtas ratui prisukti kainuoja 147 litus, lyg ir neverta kalbėti, nors Pablo Picaso drobių ar automobilio Bugatti kainos šiurpina vienodai. Štai čia ir išsikristalizuoja elementari tiesa. Tikras menas nesidėvi ir jo vertė laikui bėgant nemažėja, o tas Bugatti kažkada virs metalo laužu. Tačiau tai liečia tik TIKRĄ meną sukurtą TIKRO kūrėjo. Jei toks neesi, būsi pastebėtas tik savo kieme, net kaimynas nesužinos apie tavo apgailėtiną hobby.

Ar Alvydas brangus? Kaip jis pats pasakojo, kartais ateina žmogus, sunkiau besiverčiantis, bet su troškimu turėti jo darbą. Ir parduoda už pusdykę. Būna ir priešingai. Dar tik Nepriklausomybei išaušus apie 1993 – 1995, kai į Lietuvą iš Marso atskrido multimilionierių sluoksnis, jie pirkdavo Alvydo paveikslus, mokėdami už juos brangiai ir labai brangiai. O jei tiksliai reziumuoti, tai sumokėdavo nei brangiai nei pigiai, o tiek, kiek drobės realiai buvo tada vertos. Kita įdomi detalė. Alvydą dažnai tokie pirkėjai prašydavo parinkti tinkamą vietą jų būste paveikslui kabinti. Kartais (ne visad) nuvykus, pajusdavo beskonę erdvę, apstatytą kičiniais baldais, dažnai ir klaikiai išplanuotą, bet alsuojančią dideliais ir labai dideliais pinigais. Taigi dar viena tiesa: už pinigus skonio nenusipirksi. Kaip ir prestižo. Prisimenate F. Draizerio romane “Finansininkas“ aprašytą situaciją, kai milijonierių klubas niekaip į savo gretas nenori įsileisti kolegos milijonieriaus vien dėl to, kad pastarasis susikrovė savo kapitalą, kai iš Smith & Wesson sistemos revolverio nupylė keturis konkurentus. Dailininkas savo reputaciją puoselėja tik savo talento dėka. Kalbant apie meną, reputacijos sąvoka plačiaja prasme čia netinka. Kai Van Gogas nusipjovė ausį, jo reputacijai tai nepakenkė, jis ir liko genijum.

Į t a k a

Jei ne tie du mano guru, nebūčiau dabar tuo, kuo esu – sako Alvydas prisimindamas Joną Unguraitį, baigusį teisės ir ekonomikos mokslus dar smetoninėje Lietuvoje, prieš ateinant bolševikams, jaunuolis jau dirbo ministro referentu. Kaip pats sakydavo – buvau viršūnių pakalnėje. Bet atėjo raudonoji tamsa ir viskas apsivertė aukštyn kojomis. Atrodytų, ką gali rasti bendra penkiolikmetis aštuntokas ir ir jau solidaus amžiaus anos Lietuvos inteligentas.

Pasakoja Alvydas: kai pamačiau pas Joną Unguraitį namuose tiek knygų, albumų, žurnalų – netekau žado. “Švyturio“ žurnalo ketvirtame puslapyje būdavo tapybos darbų reprodukcijų, kurios mane ir užbūrė. Šiandien gal išsiskirtų mūsų požiūris į F. Dostojevskį, nes man tada aiškino, jog šiuo rašytoju žavėtis galima tik KAIP jis rašo, o ne KĄ rašo. Matydamas mano tvirtą apsisprendimą įvaldyti teptuką, Jonas Unguraitis džiaugėsi, bet santūriai – menininko kelias slidus, nors, kaip vėliau pats prisipažino – jau tada šventai tikėjau, kad tas vaikis pasieks savo! Jis vis man sakydavo, užeik ir klausk, ir klausk… O temos, temos: menas ir astronomija, istorija ir valios stiprinimas…

Kai jau pasirengiau studijoms į Kauną, kuriame mano globėjas prieš II Pasulinį karą gyveno ir dirbo, jis man nubraižė detalų planą su kaligrafiškais užrašais, kaip iš stoties nueiti iki St. Žuko koledžo senamiestyje. Gali įsivazduoti, 15 metų vaikinukas, vienoje rankoje portfelis, kitoje planas ir eina 5 kilometrus svetimame mieste. Bet tikslus planas tiksliai ir nuvedė.  Kai pamačiau technikumo pastatą – kolonos, o viduje piešiniai kabo tokie, kad pagalvojau, reikia grįžti atgal į Alytų. Čia ne man. Bet viskas po truputį pajudėjo… Gaila neišsaugojau to plano. Šiandien įrėminčiau ir pasikabinčiau namie ant sienos. Juk tai mano kelio simbolis.

Na o antrasis guru man dėstė prancūzų kalbą, 1938–1939 m. stažavosi Prancūzijoje, Nansì ir Bezansono universitetuose Vaclovas Šiugždinis. Tai vertėjas, poetas, pedagogas, eruditas – viskas viename. Nepaprastai gyvas su smailu liežuviu, mandagus. Kai tik jis pasirodydavo technikume, tuojau apspisdavo kolegos dėstytojai ir studentai. Tai jis išmokė pažinti daugybę tiesų ir žavėjo kaip asmenybė.

Lankykitės parodoje, ji veiks iki birželio 11 dienos. Nepavydėkite talento tam vyrukui iš Madrido. Tiesiog gėrėkitės jo darbais.

 

 

 

Alvydo Petkevičiaus darbų parodos atidarymas. 2015 || FM99 ir Garažų Klipai Pristato