Alvydas A. Jegelevičius – “Galvok apie meilę…“


Tai naujas Alvydo kompaktas, kuriame tarp kitų dainų tekstų autorių yra  Jurgis Kunčinas ir Albertas “Šekspyras“ Antanavičius. Kurorto ir Madrido rajonų kūrėjų kooperacija visad sveikintina. Dar neteko girdėti visų dainų. O dainų pavadinimai sako apie save tik Alvydo kūrybą atidžiai stebintiems, kitiems verta žengti gražų žingsnelį – nusipirkti šį CD. Tai būtų garbingas kiekvieno glūkoido poelgis. Juk mūsų ne tiek daug ir ne kasdien kažką įsimintino sukuriam.

Dalykiškas nukrypimas, visiškai nesusijęs su Alvydo kompakto antireklama. Zuzi internetinėje parduotuvėje, norint nusipirkti Alvydą, svetainė prašo begalės info apie pirkėją: vardo, pavardės, adreso , telefono numerio, mailo. Karti patirtis sako, jei kažką kažkur pirkdamas pildei anketą, ir nesvarbu parduotuvėje ar internete, gausi į mobiliaką atitinkamą srautą spamo su pasiūlymais apie kvailas nuolaidas, išpardavimus etc. Aš apsidraudžiau nuo tokių “paslaugų“: įdiegiau į savo iPhoną SMSninja aplikaciją. Tai tikra nindzė-nepageidaujamų SMS’ų ir skambučių kileris. Veikia efektyviai ir be klaidų.
O Alvydo kompaktą vistiek pirksim. Viena dainų: “Pirmosios gėlės“ jau skambėjo ir rodėsi mūsų saite, kai glūkoidų studijoje “Garažų klipai pristato“ kažkas uždėjo vaizdą.

Čia galite užsakyti Alvydo Jegelevičiaus naują CD “Galvok apie meilę…“

Reklama

5 Responses to Alvydas A. Jegelevičius – “Galvok apie meilę…“

  1. Rasa Petkevičienė parašė:

    Tai tikra Lietuvos estrados klasika. Jau vien dainų tekstų autorių pasirinkimas ko vertas! Čia Tu nepakartojamas, Alvydai. Čia – tavo “arkliukas“. Ačiū, kad atveri šituos klodus.

  2. dzilbus parašė:

    Šį šeštadienį jau vėlai vakare aplankė Alvydas ir įteikė savo CD, kuriame radau ir vieno iš gausaus rėmėjų būrio – glūkoidų logo. Kaip, Alvydai, ir sakei – yra grupės America įtakos Tavo tikrai gerame kompakte. Būtent Galvokim apie meilę…, Nuojauta ir Senas laikas. Manau, visada pliusas, jei Tave įtakoja Stevie Wonder, America, Chicago ar Bob Dylan. Labai liūdna kai įtakoja Makačinas, Gorbulskis, Raudonikis ar kitas lietuvių pop stagnatorius. Perklausiau ištisai ir kilo pagunda užsidėti Riverside – Three Roses – A Horse With no Name (visi America) ir radau paralelių. Tik, Alvydai, tie mūsų garso manageriai Tavo kompaktą taip įgarsino, kad truputėlį trūksta skaidrumo ir niekaip netikėčiau, kad America pirmas diskas įrašytas prieš 40 metų garso įrašo kokybės prasme galėtų būti pranašesnis. Žinant šiandieninės garso įrašymo techninės galimybes, panašu kad šioje srityje mūsiškiai kažko nepadarė iki galo.
    Džiugu, kad šalia jau minėtų Alberto Šekspyro Antanavičiaus, Jurgio Kunčino Tau talkino Vidas Lubauskas (obojus), Algirdas Verbauskas (smuikas). Taigi štai kokių garsuolių iš Kurorto susilaukei. O Sauliukas su savo gitara pasirodė kaip koks Gerry Beckley iš America. Šaunuoliai.

  3. Ž---a iš kurorto parašė:

    O man patinka kai kas is anu laiku pop. stagnatoriu-Makacino, Gorbiulskio,Raudonikio ir kt.Pats kai ka is ju niuniavau.Nespiaunu ir ant Gillespie, Armstrongo,Chicago,Tom Jones, Kridens ir kt. Taip kad berniukai placiau, placiau……..“Z“.

  4. Alvydas A. J. parašė:

    Taip, Žora, taip – pavardės viena, muzika visai kas kita

  5. Rasa Petkevičienė parašė:

    Ne, nedebatuokit, bernaiciai. Ne ta laiko “aktualija“. Kažkurią iš šių dienų, netikėtai išplaukė tam tikri praeities momenatai:
    Prisiminiau kokių 7 – 8 metų senumo įvykius. Anūkėlis, teologijos -religijotyros studentės sūnelis, mažasis kempiniukas, patogiai įsitaisydavo ant sofos, pasiimdavo mamos kokią nors knygą “aukštyn kojom’ ir rimtu veidu “skaitydavo“: tlandensensija, aplėptis. Arba pribėgdavo prie kompiuterio, įsijungdavo tardamas: “paziūlėsim ką Beznevicius laso“…
    Iš tikrųjų, daugeliu atvejų, kuomet Lietuvoje vykdavo ar vyksta kokie nors absurdiški įvykiai, aš psiilgstu Gintaro Beresnevičiaus nuomonės. Nejučia pagaunu save klausiančią, kaži ką Beresnevius “rašo“ – religijotyrininkas ir eseistas, kokio Lietuva niekada neturės…

    IN MEMORIAM GINTARUI BERESNEVIčIUI (1961–2006)

    Šventybės sūkuryje

    „Priešais regiu Vilniaus katedrą. Staiga jos kolonos
    pradeda dideliu greičiu suktis. Sukasi tol, kol virsta
    keturiomis nepaprasto grožio moterimis. Gera būtų su
    tokia leisti amžinybę. Viena jų prisiartina. „Tu – an!
    gelas?“, – klausiu. „Gali ir taip vadinti“, – atsako. Ima
    mane už rankos ir kažin kur vedasi.
    Po mirties gera. Tikrai nieko neprarasi, net savo šu!
    niuką tebeturėsi. Ar gyvūnai turi sielą? Ne, tačiau jei
    labai mylėsi, savo augintinius išsitrauksi su savimi. Jų
    pomirtinė lemtis priklauso nuo tavęs. Tavo artimieji
    nebūtinai bus ten pat, kur ir tu. Gal kur nors kitame
    aukšte ar gretimame kambaryje. Galėsi juos lankyti.
    Jei jie gyvens žemiau už tave, tai tik tu galėsi pas juos
    nuvykti. Jie pas tave – ne. Išsiskiriame su angelu. Taip
    nesinori. „Dar susitiksim“, – atsako į mano mintis.
    Stoviu priešais atverstą didžiulę knygą. Ji atversta
    tiesiai per vidurį, tačiau regiu aprašytą… Pasaulio pra!
    džią! Įsivaizduoji!? Pradžia viduryje! Kas tuomet dėjo!
    si iki tol? Jaučiu, kad man leista vartyti visą knygą,
    tačiau versti atgal – nerekomenduojama. Aš ir never!
    čiau. To, kas „istorinėje“ pusėje – per akis. Buvo nepa!
    kartojama. Viskas ten aprašyta: ir Babilonas, ir Romos
    civilizacija. Atsakymai į visus klausimus. Net tu apra!
    šytas. Neklausk, vis vien nepasakosiu. Šitokia didybė!
    Kokia mano paskirtis, ką daryti? – susimąstau. „Gy!
    venk“, – išgirstu atsakymą iš už nugaros. Neatsigręžiu.
    Tačiau tvirtai žinau – už manęs stovi Dievas. Tampa
    nepaprastai gera. Kas tai buvo? Nežinau. Gal sapnas,
    nors greičiau tai pavadinčiau vizija. Po jos supratau ką
    reiškia Šventojo Rašto žodžiai: „Dievas gyvena jūsų šir!
    dyse“. Net fiziškai. Po to visą mėnesį jutau didžiulį leng¬
    vumą ir šilumą, va čia, tiesiai po širdim.“
    Maždaug tokį pasakojimą iš Gintaro išgirdau prieš
    beveik septynerius metus pamiškėje tarp Birštono ir
    Alytaus. Jis tiesiog iššoko iš kažin kokių pasąmonės
    užkaborių ta pačią akimirką, kai išgirdau, kad Jo nete!
    kome. Tą visą liūdną dieną niekaip nepajėgiau istorijos
    atsikratyti, jaučiausi, lyg ji turėtų laisvą valią ir viso!
    mis išgalėmis stengtųsi užstoti netektį. Apie Gintaro
    pasakojimą prasitariau bičiuliui, kuris akimirksniu at!
    pažino: „Čia gi visas Gintaro gyvenimas“.

    Užrašyta Prano VildžiūnoŽiūrėti daugiau

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: