Ten užsienis ir jų protinga valdžia. Užsienyje nebūna nei biudžeto deficito, nei valstybės skolos, nei korupcijos: ten visi varguoliai gyvena oriai, valdžia rūpinasi žmogumi, verslas visuomet nori pasamdyti kuo daugiau žmonių ir ne tik mokėti jiems atlyginimus, bet ir rengti jiems nemokamus tūsus, iškylas į vandens pramogų parkus. Ten visi niekšai – kalėjimuose, žmonės gyvena iki vėlyvos senatvės, kurioje nebūna nei skausmų, nei ligų, tik didelės pensijos, apdraustos santaupos ir begalinės atostogos prie šiltų jūrų.
Kvailesnio absurdo sugalvoti posto pradžiai nepavyko.

Politinės temos neturėtų mus priešinti. Igorio straipsnis (2012 kovo 23 d.) parodė, jog esame vaikiškai įžeidūs ir gana pikti ir sergame smėlio dėžės sindromu. Roma nepasistatė per dieną. Mūsų politinei kultūrai suklestėti reikia laiko ir pamokų. Linkiu draugiškų pasispardymų (ne piktų).

Diržų veržimasis

Kai į Lietuvą užsuko krizė, premjiero G. Kirkilo vartotojiškumo orgijos dar tęsėsi. Reikia prisiminti, kad estai jau buvo sukaupę pinigėlio juodai dienai ir pakankamai sumažinę poreikį gyventi ne pagal pajamas. Anot mūsų kraštiečio politologo Vytauto Dumbliausko niekas per daug ir nenorėjo eiti į valdžią 2008-aisiais.  Premjeras A. Kubilius rado „nelabai linksmą situaciją“. Teigiamai vertinu, kad A. Kubilius priėmė tą smūgį. Iš esmės ant jo „korė“ visus šunis. A. Kubilius liks vienintelis kaltas, o socialdemokratai į valdžią ateis kaip ant balto arklio – nieko ypatingo nedarydami pakeis nepopuliarųjį A. Kubilių. Tas pats kaip Prancūzijoje, kai prezidento postą laimėjo neryškus kandidatas Francois Hollande`as“, – LRT laidoje dėstė V. Dumbliauskas.

Ką darote, kai šeimoje situacija susiklosto taip, kad neužtenka net būtiniems poreikiams tenkinti (vadinkime tai – krizė šeimoje). Labai tikėtina, kad skaičiuojate centus, juos išleidžiate labai pamatavę ir dar vis pasiskolidami iš kaimyno „iki kito mėnesio“. Trumpai tariant – veržiatės diržus. Lygiagrečiai smegenys dirba didelėmis apsukomis, spręsdamos uždavinį, kaip pasilengvinti savo nepavydėtiną dalią. Manau, sutiksite, kad tokia veiksmų schema gyva. Jei taip, tai valstybės lyderiai turėtų mąstyti labai panašiai, o jų pirmas veiksmas – susiveržti diržus. Taip Lietuvoje ir buvo padaryta. Ne visose srityse, ne iš karto, ne visada ir visur optimaliai. Bent mane, ypač liūdino kažkokių veikėjų vojažas į Borneo (Indonezija) pasisemti kažkokios patirties. Viršyti įžūlumo limitai. O galėjo nuvažiuoti pas lenkus ar estus ir patirtį semti kibirais.

Kaip elgiasi kitos ES šalys toje pačioje situacijoje? Graikai, kai tik pajuto, kad reikės susimažinti apetitą neuždirbtoms pramogoms, reagavo, sakyčiau kvailokai. Kažkur padebesiais skrajodami dar sugebėjo sudeginti, išdaužyti, išvogti savo turto už kelias dešimtis milijonų eurų, bet dirželius turės veržtis vis tiek. Suprantamas pyktis, kai graikų vyriausybė klastojo ir slėpė labai apverktinus ekonominius-finansinius rezultatus nuo Europos Komisijos. Kodėl darbštūs ir preciziški vokiečiai turi šelpti amžinoje siestoje gyvenančius pietiečius. Čia galima pasiguosti (gal pasidžiaugti), kad diržų veržimasis pas mus eina į pabaigą, o pas graikus, portugalus, ispanus ir, gal būt, italus tik prasideda. Diržų veržimasis reikalavo kantrybės, o ją turėjome, nes iškentėjom sovietų okupaciją ir ekonominius sunkmečius, esame daug labiau užsigrūdinę nei išlepę vakariečiai.

Ar kylame iš duobės

 Norint kilti reikalingi tikslūs veiksmai. Reikia sutvarkyti mokesčius. Čia aršiai spekuliojama progresiniais. Taip, saujelę turtuolių tai paliestų, bet, ekonomistų skaičiavimai rodo, laimėjimas labai jau varganas. Nebent, dalį tautiečių džiugintų žinia, jog iš to, va atėmė ir jis turės mažiau. Aklai kopijuoti skandinavus gali tik politinių partijų agitatoriai, gaudydami lengvatikių balsus rinkimuose. Konservatoriai pažadėjo 1 milijardą litų ištraukti iš šešėlio. Ištraukė 400 milijonų. Gerai tai ar blogai, spęskite patys. Bet kad vajus prasidėjo ir duoda rezultatus, sutikime – gerai, bent pradžia yra. Prisiminkime Vilniaus taksi imperijos žlugimą. Valstybė valstybėje. Važiuojant Bostone taksu iš aerouosto į viešbutį ant sėdynės nugaros parašyta kiek žaliukų kainuoja toks vojažas. Ir nė cento daugiau. Ir visais atvejais  pigiau nei Vilniuje.

Sukurti uabą ar individualią įmonę šiandien  lengviau nei prieš keletą metų. Tik reikėtų verslo naujokus bent penkis metus nuo mokesčių atleisti. Taip geidžiamas mimimalaus atlyginimo didinimas turi du galus. Vienas mielas, nes daugiau uždirbtų mažas pajamas gaunantieji, kitas žlugdytų mažuosius verslautojus, turinčius mažas apyvartines apsukas ir kelis darbuotojus. Įvertinus ir vokelių istorijas,  įsivelia dar didesnė painiava, tačiau minimumo didinimas turi daugiau privalumų, su sąlyga, jei vokeliai jau reliktas ir  eksponuojami finansinių machinacijų muziejuje.

Keletas pastebėjimų apie Andriaus Kubiliaus vyriausybę. Jeigu būtų blogai dirbus, opozicija būtų juos seniai nušlavus į paraštes. Taip neįvyko. Dar daugiau, berods, tai pirma vyriausybė išdirbusi visą kadenciją. To Lietuvoje dar nebuvo. Apklausų statistika, o ir draugų tarpe sutinki kategoriškai neigiamai vertinančius šią vyriausybę. Tai daugiau prigimtinė tokių žmonių savybė. Jie visais laikais visas valdžias dėjo ir dės į šuns dienas ir jokie argumentai jų neveikia. Tiesiog tokia poza ir nieko daugiau. Šiai vyriausybei turi priekaištų ir populiari prezidentė dėl ne iki galo atliktų namų darbų, bet veiksmams ir jų vektoriams pritaria. Pagalvokime kokios kitos partijos ar partijų vyriausybė tomis pačiomis sąlygomis dirbtų kitaip. Gali būti, kad būtų padarę truputėlį mažiau ar truputėlį daugiau klaidų.

Stenkimės suprasti vieną tiesą, kad valstybę valdyti demokratijos sąlygomis visiškai nereikia begalinio partijų-partijėlių skaičiaus. Jų tiek daug prisikūrė, lyg kiekviena turėtų savo unikalų metodą, kuris atitiktų posto uvertiūroje išsakytą idealų valstybės modelį. Totalus blefas. Nieko jie neturi pasiūlyti kardinalaus, tiesiog iš visiems priimtinų tikslų konteksto išima detalę ir pastato į vitriną. Visa tai neturi jokio ryšio su pajėgumu valdyti valstybę, greičiau lengvatikių paieška siauriems interesams tenkinti. Šiandien ir dar šimtmečiui į priekį visuomenės poreikius tenkinti pajėgios trys politinės srovės: konservatyvioji, liberalioji ir socialinė. Epizodiškai šmėžuos žalieji ar violetiniai, keršytojai už interpeliaciją Prezidentui ar lengvatikių paieškos virtuozai iš Darbo partijos.

Deje, jiems apklausos prognozuoja pergalę rinkimuose.

Kodėl kažkam kažkas prie širdies

Mąstant nuosekliai, nesunku suvokti, jog kiekviena valdanti ar opozicinė partija yra valdoma iš aukščiau – milijardierių-milijonierių anstato, kurie per seimūnus ir vyriausybes realizuoja savo globalius uždavinius. Kiek laiko, pastangų, kompetencijos ir sąžinės lieka tautos reikalams spręsti, žino tik vėjas (pagal Bob Dylan dainos “Blowin‘ in the wind“ tekstą). Tai Tu jo ir paklausk.

Taigi, pasirinkti partiją, už kurią verta atiduoti balsą tampa painu. Jei sunku apsispręsti, galima vadovautis ideologinėmis-jausminėmis nuostatomis, kurias bandysiu išvardinti.

Jeigu Tu ar Tavo tėvai (seneliai, kiti giminaičiai) niekada nebuvo komunistais, kgbistais, vienaip ar kitaip buvo nukentėję nuo sovietų arba bent viduje tyliai maištavo, turėtų rinktis konservatorius arba vieną iš dviejų liberalų partijų.

Žinome kaip malonu didžiuotis savimi kai užlipi į didelį kalną, bet jei manai, jog ten užkelti privalo valdžia ir dar su sraigtasparniu, jeigu pats buvai komunistas arba augai komunistų šeimoje, buvai lepinamas  žaliais žirneliais, patyrei privelegijų palaimą, o šiandien visa to pasigedai – rinkis socdemus.

Jeigu mėgsti holivudinius filmus apie politinę fantastiką, mesijus, supermenus ir žmones vorus – tavo pasirinkimas –  keršytojo Rolando Pakso Tvarkos ir teisingumo partija arba makaronų kabinimo čempiono, iš įtarimų liūno neišbrendančio Viktoro Uspaskicho Darbo partija.

Jei esi tik naivus varguolis gali rinktis iš gausybės donkichotų, vieno vado partijų, vieno klausimo partijų, perbėgėlių ir apsimetėlių. Tokių partijomis besivadinančių darinių priskaičiavau virš dvidešimt.

Teko girdėti pasiūlymą steigti glūkoidų partiją. Ačiū blaiviam protui – mes dar tiek neiškreizėję. Teorines galimybs galima svarstyti. Ar būtume gebėję pūsti miglą varguoliams? Sudėtinga akcija, bet visad išlieka galimybė pasisamdyti konsultantą iš Rytų šalelės – kokį nors Almax ir mūsų agitatoriai jau čiulba kaip profiai. Arba pritraukti kokį nors pralobusį suvirintoją, atsiųstą iš  iš užpoliarės, ir dielo pošlo.

Vis tik negalima neminėti Dariaus Kuolio judėjimo, kuris kala prie sienos negeroves.  Tai  kokybiškesnis darinys, nei, pavyzdžiui, praėjusių rinkimų A. Valinsko artistai,  tad vadovaujantis ta pačia rinkėjo logika, šie naujokai turėtų būti renkami. Ar jie gali būti veiksnūs? Žino tik vėjas.

Pabaigai. Politika nėra religija. Tikėkite bažnyčioje kiek norite. Netikėkite niekuomet politikais, siekiantiems jais tikėti. Turėkite savo nusistatymą.