Kūrybinė asmenybė be skydo? (Ginčai – su negatyvu ir pozityvu)


Glūkoidų puslapiuose po keleto dienų apsilankys 200 000-tasis lankytojas,  mes tinklapyje parašėm jau virš 200 rašinių, tad šį Alvydo straipsnį sąlyginai laikykime tuos statistinius skaičiukus apvainikuojančiu-jubiliejiniu.
Plačiame pasaulyje retas meno žmogus išsilaiko iš savo kūrybos. Jis dažnai priverstas dirbti kažką kita, kad išgyventų. Kiek garsenybių mirė skurde ir tik vėliau pateko į meno istorijos vadovėlius ar enciklopedijas. Viduramžiais dažnai tik bažnyčia teikė užsakymus skulptoriams, tapytojams ir taip garsino talento nestokojančius genijus. Šiandien reikia pačiam būti genijum, norint gyvam esant išgarsėti ir gyventi orų ir nepriklausomą gyvenimą. Kad taip atsitiktų, turi būti visa seka įvykių, susijusių su sponsoriais, manageriais
, stūmėjais, pažintimis, reklama, įgimtu veiklumu. Visa tai nėra kūryba ir gali liūdinti. Vis tik tikrai talentingam kūrėjui išlieka  ironiška galimybė jau po mirties patekti į minėtus vadovėlius ir enciklopedijas ir būti visuotinai pripažintam. Skaitykite Alvydo staripsnį, kurio tikslas perteikti mintį, jo paties žodžiais tariant, jog ”Menininkas – visų pirma – toks pats žmogus kaip ir kiti, nors iš pirmo žvilgsnio dažnai atrodo nedirbantis, tik kuriantis. Tačiau ta kūryba ne tokia jau lengva, o kūrybiniai arimai, deja – ne visiems įveikiami. Tai visai kitos jėgos, kita ištvermė… Iš čia straipsnio inspiracijos”.

ALVYDAS A. JEGELEVIČIUS

Šiandieną įvairių sąvokų ir apibrėžmų vedami, galim labai lengvai susirast pakankamai informacijos ir šia tema – mokslinių, psichologijos, filosofijos traktatų, knygų, vadovėlių, įvairių esė, narpliojančių sudėtingus kūrėjo ir laikmečio, kūrėjo ir visuomenės santykius dažnai sukurtus ir surašytus ne tik menotyros žmonių, bet ir pačių kūrėjų ir dar įvairių autorių įmantriai sukurtų daugybę žodinių raizginių-konstrukcijų įvairiai apibudinančių tą patį dalyką. Tačiau galim kalbėt ir paprasčiau ir suprantamiau, pagaliau – ir lietuviškiau, be tų painių apibrėžimų, kurie dažnai užsmaugia net ir gražiausią temą.

Tad gal geriau atvirai ir nuoširdžiai pakalbėt, pasiginčyt apie kūrybinę asmenybę kaip asmenybę be skydo, be saugiklių, be įvairių grupuočių apsaugos – vienišą, jautrią, pažeidžiamą, nemokančią gintis, kariaut nei žodžiais, nei kumščiais. Juk ne visi išmoko senas tarybines pamokas, ypač tą – apie antrą laimę (visi žinot), o šiais laikais jaunieji menininkai gal ir visai nežino kas tai ?.. Tiek to – ir nereikia, nes tas, buvęs tarybinis nachališkumas (jo dabar nėra) šiais laikais apibudinamas visai kitaip, arba – vos vos panašiai. Dabar jis tapo subtilesnis, dar labiau rafinuotesnis, mažiau pastebimas, pridengtas įvairiom išmoningom sąvokom, sakykim – šiuolaikišku rinkos konkurencingumu, o tai skamba žymiai gražiau, grakščiau ir netgi patraukliau, dar – sugebėjimu prisitaikyt, diplomatiniu lankstumu ir taip toliau. Čia gi tik sveikiausia konkurencija – jokio lipimo ant galvų, tiesiog – taip turi būt, tai natūrali ekonomikos, demokratinio kapitalizmo (ar atvirkščiai) sąlyga, taisyklė, ar ne? Tai kas ir kaip ja naudojasi?

Kapitalinį demokratizmą (!) jau patyrėm ir išbandėm. Išgriovę senas užtvaras šovėm laisvėn, veržėmės tuntais pro visus vartus, bromus, tarpuvartes visur kur tik įmanoma. Chorais lipom stumdydamiesi į scenas, tribūnas, televizijos ir kino ekranus, nors niekas nekvietė, bet šaukėm – mes esame laisvi, mes esam visi lygūs, svarbūs ir vertingi, ne tik op ar pop solistai, artistai, poetai, dailininkai. Mes esam taip pat savotiškos žvaigždės, žvaigždelės, nors niekas nesiklauso ir negirdi, bet vistiek mes esam tas tikrasis tautos žvaigždynas, supantis ir šildantis pačias ryškiausias mūsų meno, politikos, valdžios ir verslo žvaigždes, ir ne todėl, kad esam patys tikriausi ir kantriausi mokesčių mokėtojai, o tiesiog todėl, kad esam tokia tauta.

Na ir gerai – džiaukimės, varžykimės ir rungtyniaukim. Tai mūsų visų demokratinė teisė ir sveika kapitalistinė konkurencija – kas kad braudamasis primynei kam galvą, ausį, nosį – žinosi kaip pirmam brautis ir lyst – va tau, kolera, va tau, artiste – asmenybė atsirado… Čia – kas pirmesnis tas greitesnis, tas gudresnis, tas stipresnis, bet… Prabunda tūlas negatyvas ir klausia – tai negi kaip miške, tarp žvėrių, reiks kautis ir gyventi vadovaujantis principu – kas ką ?.. Juk tėvai mokė prisitaikyt, nesipykt, nesibart, apeit visas kliūtis, duot durnam kelią ir panašiai. Bet, jeigu taip ir visur gyvenime – kiekvienam darbe, mene, kūryboj, scenoj – kaip miške?..

O tas gyvenimas, o ta scena – pabunda pozityvas – kur ?.. Ar tai ne mūsų gatvės, aikštės, skverai, stadionai, upių, ežerų, jūros pakrantės, piliakalniai, kapai, miškai ir girios – visa tėvynė kaip viena scena.

Rodos ir taip ir taip gerai – ir abudu teisūs. Beliktų tik primint bičių šeimos gyvenimo taisykles ir principus, kad taptų visiems aišku jog kiekvienas turim ir privalom turėt savo veiklos sritį – artojas aria, pjovėjas pjauna, kepėjas kepa ir taip toliau – iki kūrybinės asmenybės, kurios paskirtis ir likimas, atrodytų toks pat kaip artojo ir visų kitų sričių artojų – dirbti, kurti ir dalintis tomis dovanomis su visais kitais tautiečiais, jei tikrai suprantam, kad kiekviena veiklos sritis tolygiai gerbtina – neaukštinant vienos prieš kitą.

Tai ko tada trūksta ir ko labiausiai reikia kūrybinei asmenybei?.. Dėmesio, įvertinimo, pinigų, premijų, medalių, garbės – trina nosį negatyvas. Pasiginčykim – kelia smilių pozityvas. Garbės reikia gerbėjams. Medaliams – krūtinės. Premijos ir pinigai turėtų patys susirasti autorių, bet jei tai sudėtinga, kolegos turėtų padėt, dar kas,.. Tikėkim – jie padeda. Įvertinimas menininkui yra jo sukurti darbai. Jie viską padaro – skina šlovės kelią ir kelia savo autorių-kūrėją į aukštybes, kad ir kiek reikėtų laukt, bet tai vistiek kažkada atsitinka ir tada skamba „Tebūnie menas“. Tai ir viskas, atrodytų, bet – lieka dėmesys – taip taip taip. Tai pats svarbiausias dalykas – dėmesys, prieš kurį nublanksta viskas. Dėmesys ne tik menininko statusui, ne nusipelniusiam kūrėjui, bet pirmiausia – žmogui, o visa kita – vėliau, savaime. Tai dėmesys kai jauti – esi tikrai reikalingas, gerbiamas ir vertinamas kaip kuriantis žmogus. Tai toks dėmesys, kurį pajutęs galėtum jaustis ir gyvent laisvai, užtikrintai ir patogiai. Nieko neprašinėt, nesiblaškyt, o kantriai dirbt ir kurt susikaupdamas kai gali ir – pelnytai ilsėtis, rašyt savo memuarus kai ateis laikas. Rodos, tik tiek, bet gal tai labai daug? Ar tikrai?.. Verta primint Egziuperi eilutę, kad – tauta negali suklestėti, kol nesupranta, kad arti lauką – toks pats garbingas darbas kaip rašyti poemas…

Tikrą menininką visi pastebi, net ir pirštais pabado – va, tas trenktas su smilium smilkiny, o tai argi ne tikras dėmesys, ar tai ne tiktras įvertinimas ?.. Žinoma, kad jau taip – esi pastebėtas. Juk visais laikais menininkai taip buvo vertinamai, tad ir šiais, tiktai dabar kiek sunkiau su ta kūryba – jei pats nemoki prekiaut, neturi pakankamai lėšų, pastovaus darbo, arba solidaus globėjo. Nelabai gali ir pasirodyt tikru menininku – surengt solidžią parodą, išleisti knygą, įrašyti garso plokštelę, o užsispyrus džirint vienu peiliuku medines skulptūras kaip Šepka, ar akmenines kaip Liaudanskas ?.. Ne, jau ne tie laikai. Tai va – porina negatyvas – tarybiniai laikai, kai valdžia menininkais rūpinosi ir jų kūrinius pastoviai pirko, praėjo. Užtat ir išlepino juos taip, kad daugelis tų laikų kūrėjų niekaip negali prisitaikyt prie naujų rinkos sąlygų, nemoka vaikščiot kur reikia, pas ką reikia, prašyt ir rankiot, kurt išpūstų kūrybinių projektų, be to – nelabai simpatiški, diplomatiški, nemoka vizgint uodega, šypsenos neišspaudžia, šneka drovėdamiesi, striginėdami, sunkiai reiškia mintis, painiai formuluoja savo norus ir taip toliau. Ką su tokiais daryt ? Skirt vienkartinę pašalpą ir grūst laukan, kad daugiau nesibaladotų į valdiškas duris. Geriau tegu eina per rinką, pasirankioja pas savo senus kolegas, bičiulius, kurių dauguma nors ir ne menininkai, bet įsitvirtinę gyvenime pakankamai stipriai tai valdžioje, tai versle.

Na, na,.. Eit ir rankiot – priešinasi pozityvas – tegu eina kas nori ir sugeba. Tikras menininkas tiesos ieško mene, o ne valstybinėse institucijose. Laikai jau kiti ir žmonės visai kiti, kitoks jaunimas ir per tuos nepriklausomybės metus užaugusi ir subrendusi jaunoji menininkų-vadybininkų-prodiuserių karta, kurie patys kuria, dažnai patys save administruoja ir pristato, nors žmonės iš jų kartais skaudžiai pasišaipo – patys groja, šoka ir dainuoja, na ir tegu, tegu. Be jokio skepsio pripažinkim tai ir džiaukimės kad jaunimas dirba, kruta. Girkim ir palaikykim jį. Tegu daro, tegu kuria ir rodo savo kūrinius visiems, tegu šlovina mūsų tautą. Pasaulis keičiasi. Jį keičia ateinančios naujos kartos. Meno suvokimas, paskirtis, vertinimo svertai ir pats menininkas keičiasi, universalėja, dingsta ribos kadaise griežtai spaudusios kūrėjus į profesinius rėmus – tu skulptorius, tu kompozitorius, tu poetas, tu artistas – ir viskas. Tarsi daugiau išmanyti apie kitas meno sritis, o dar ir pačiam pabandyti kurti ir rodyti kitokią savo kūrybą tada neturėjai teisės. Juk tokių – kūrybos institutų niekada nebuvo, o gal ir nereikia. Išmokti galima tik amato. Menininkas – tai kūryba galvoj, o amatas rankose. Taigi – šiandien jau kitokia tiesa ir rytoj ji bus kitokia, turi būt kitokia, nes kitaip – kaip kūdroj. Sąstingis gyvenime, mene – visur. Tai visiems žinoma, todėl ir vakarykščiai mitai, legendos, o ir vakarykščiai herojai, didvyriai rytdienos šviesoj dažnai ne visada atrodo tokie teigiami ir gražūs. Būna juk, buvo ir taip – matėm, matom, bet – kur mūsų kūrybinė asmenybė?..

…žinoma kur – kaip visada, pasinėrus į savo-ne savo transą, euforijos-depresijos verpetus, dirba, kuria užsidarius. Kankinasi, džiaugiasi, verkia, juokias – tai jos tikrasis pasaulis, paskirtis, lemtis, pragaras-rojus, viskas, bet – toks kuriančio žmogaus gyvenimas. Ir nors dažnai mes apstulbę žavimės menininkų išmoningumu, profesionalumu ir jų fantastiškais darbais, bet, turbūt, retai susimąstom, kad iš tikro jie yra tikrų tikriausi įkaitai mene, ar tiesiog – įrankiai savo mūzų, ar paties Aukščiausiojo rankose. Jiems nereikia ypatingai ko nors daugiau nei paprastam žmogui, tik gerų medžiagų, gerų įrankių ir šiltos jaukios dirbtuvėlės, kurioje jie galėtų dirbt, kurt ir ten pat gyvent. Ir tik menininkai žino koks kartais produktyvus būna tingėjimas, nors ir ilgas, ir per kokį trumpą, menininko suspaustą laiką gimsta dideli darbai. Be pačių menininkų to niekas nežino, užtat kai dirbantiems nuo devynių iki penkių į klausimą – kur dirbi – atsakai, kad esi menininkas, beveik visada pradžioj išgirsti susižavėjimo kupiną papliupą – o, tau faina – ir tuoj pat dar kartą tą patį klausimą – tai, o kur dirbi ?.. Manyk – anoks čia tavo darbas ta kūryba, vienas malonumas, bet užtat mes, užtat mes kaip dirbam,.. Bet menininkams čia jokių nuoskaudų nėra, nes darbas darbui nelygus, o aiškint kažkam jo krūvį, svarbą – ar reikia? Tada liks tik darbo aiškinimas, o tai lygu sekančiai išvadai – kas mosikuoja galva, dar nereiškia, kad galvoja, jei rankomis – nereiškia kad dirba ar mušasi, o jei kas rėkia įnirtingai, dar nereiškia, kad tūlui skauda, ar kas jį muša. Gal tai tikras poetas žmonijos skausmą šitaip deklaruoja, nors pro jį kaip pro vienišą kuolą ar akmenį praslenka minia vis tirštėdama nešas kaip upė ir trina savo kely viską viską – ir ploną kuolelį ir mažą akmenėlį ritina, trina, mala į smiltis…

Gerai, baigiam pradėti,.. Laikai pasikeitė be mūsų norų ir vilčių. Revoliucinė formulė „kas buvo nieks, tas taps viskuo“ egzistuoja jau nuo amžių amžių, tad – neperspjausim ir mes jos. Tai velniškai patogu ir mūsų nepriklausomybės laikmečiu, tik – jei tiek pat reikės laukt naujos revoliucijos, kurią kažkas kitas turės sukelti, bet ne mes, ne mes ?.. Tai kokią gėdos didybę paliksim savo vaikaičiams, kai apie tai rašys kiti amžininkai ir tikri liudininkai? Juk tiesa vistiek kažkada išlys ir badys akis gėdos stulpais akis ne tik buvusių ir esamų herojų vaikaičiams, bet ir mums visiems…

Lyg ir viskas, ar ne?.. Ar reikia dar tęsti šį rašinį, kol rašinys nepradėjo vedžiot paties autoriaus ? Juk apie grynai žmogiškus ir visiem suprantamus kūrybinės asmenybės poreikius daug kalbėt nereikia ? Reikia visai nedaug, tik jautrumo, tam tikro supratimo ir pagarbos kuriančiam žmogui. Juk apie tuos pasišventusius, bet nepraktiškus menininkus, tikrus individualistus, vengiančius viešumos, bet sugebančius drąsiai reikšti savo tiesas ir apie tai kaip tokius (nepatogius) traiško įvairios konjunktūrinės grupelės, grupuotės, dar kas,.. Ir apie bandančius prisitaikyt – drovius, baikščius ir nuolankius žvėrelius, kantriai laukiančius kažkokioje eilėje savo kuklaus davinio,.. Ir apie tų įvairių grupuočių nuoširdžias (tikėkim) galimybes padėti menininkams, ir ypatingą tos pagalbos skirstymo tvarką, apie įvairiausius projektus, ypatingus administratorius, apie painius koridorius su daugybe kabinetų ir įvairiausių durų, už kurių kartais taip trokštama sutikt net ne žmogų, o greičiau gaut palankų sprendimą, parašą, dar ką…

Pagaliau, šiandien galim vertint menininko situaciją senoviškai ir visiems suprantamai – kaip fronte – nieko nauja, bet viskas seniai žinoma. Tik priešų ir savų dėmesio stinga. Čia priešų – va, sušunka braukdamas nykščiu per gerklę negatyvas, o pozityvas solidžiau atitaria – piliečiai menininkai, kovokim, reikalaukim ir nepasiduokim,..

Informacijos šaltinis: radikaliai.lt

Reklama

8 Responses to Kūrybinė asmenybė be skydo? (Ginčai – su negatyvu ir pozityvu)

  1. Anonimas parašė:

    Jei leisite, jautrieji Glukoidai, tai vėl čia tas niekadėjas Anonimas neišturi ir nori atitarti Autoriui. Mano užsislapstinusia mintimi, menininkas visuomet (na daugeliu atveju) bus ir liks vienišas, – tai jo unikalumo kaina. Tačiau be galo svarbu ir menininkui, ir šalia jo esantiems įsivardinti laikmetį , į kokias pinkles ir netektis jis gali įmesti. Man rodos, nieko tiksliau nesugalvotum, nei vienas mūsų kultūrologų: “Mūsų dabartinis pasaulis mus po truputį verčia mažaisiais don žuanais. Tai ne tik seksas be jausmų, kūno intymumas be meilės, buvimas kartu be visa persmelkiančio jausmo, kad tai trapu ir todėl reikia į tokį buvimą žvelgti kaip į stebuklą, kuris užges, jei mes nieko nedarysime. Tai ir savo sėkmės bei legendos kūrimas kitų žmonių sąskaita, jais naudojantis kaip situacijomis, fragmentais ir pavieniais savojo projekto komponentais.Todėl neklauskime, kokiu pavidalu anksčiau ar vėliau susidursime su akmeniniu komandoru – donos Anos tėvu. Jis ateis kaip tie bumerangu sugrįžtantys dalykai, kuriuos mes atvirai niekiname globalinės paauglystės ir jauno kūno kulto epochoje, – senatvė, vienišumas ir užmarštis.
    Verta susimąstyti, kad niekas žmonijos istorijoje šito nėra įveikęs, išskyrus meilę, draugystę, ištikimybę ir jų dorą, lojalią pribuvėją – kūrybą”.
    Na dar kažkaip netyčia prisiminė toks epizodas: Nesenia skaičiau apie Vienožinskį. Būdamas jau garbaus amžiaus, išlaisvėjęs, nesukdamas sau galvos dėl pozityvo ar negatyvo, paklaustas, kur einąs, atsakydavo: “einu teisybės pasakyt”. Taigi vieną liūdną netekties dieną, mirus poetui Petrui Vaičiūnui, pagerbdamas jo pašarvonę, tyliai, bet taip, kad visi susirinkusieji girdėtų, ėmė ir susakė: ” Guli čia , Petrai, vienas… Aplink vieni padchalujai…” Na, o prie jo pačio karsto, pačiame galvugalyje, išdidus ir graudingas stovėjo vienas didžiausių jo neprietelių, nemažai jam ‘paslaugėlių” nuveikęs, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius…
    Taigi, gyvenimo fronte – nieko naujo.

  2. dzilbus parašė:

    Būtų patrauklu, jei ANONIMAS prisistatytų. Bet jo mintys paskutinių dviejų savaičių laikotarpyje gvildena mintis, kurios bent jau rodo pastangas atsakyti į daugelį aktualių vaizdelių ( atleiskim jam už kai kuriuos kategoriškus nukrypimus). Glūkoiduose turime keletą kūrėjų, neužsigaukite, jei kažkurio neminėsiu). Pradžioje norčiau adresuotis ties Janna, Alvydu Petkevičium ar Vytautu Stanioniu. Ir todėl, kad jų įdirbis jau fiksuojamas tarptautinėje arenoje. Jie gyvi ir žinomi todėl, kad jau sufokusuoti autoritetingų kritikų- ekspertų akiratyje. Gar reikėtų (tariamoji nuosaka visada švelnina situaciją) + (pridėti dar vieną-kitą personą)??? Siūlykite. Pasikalbėsime. (Gerai būtų prie keliasdešimt uncijų Johny Walker)

    • Anonimas parašė:

      Dėl Anonimo. Rašant patį pirmąjį komentarą buvo parašytas ir tikras vardas, bet per žioplumą – ne į tą grafą (el. pašto), Dėl to tinklapio mašina davė vardą Anonimas. Bet kai į savo, ironija pramiežtus pastebėjimus, susilaukiau teisybės be pykčio ir teisėto reikalavimo – “pasirodyk niekš…”, nutariau nelysti iš apkasų, bet savo vagą arti… Nurašykime tai į demokratijos išlaidas.

  3. Alvydas A. J. parašė:

    Liūdnas anonimo pateiktas menininkų draugystės-nedraugystės pavyzdys, o gaila. Gaila, kad ir šiais laikais tai dažnas dalykas, gaila, kad trūksta vienybės, pagarbos vienas kitam, sugebėjimo atsiprašyt, atleist, gaila, kad esam lyg užkeikti kovotojai vienas prieš kitą…
    O anonimas tikrai įdomus, tačiau manau, kad gerbdamas šio puslapio dalyvių ir draugų erdvę turėtų atsiprašyti Igorio.Tik tiek.

  4. Jurga parašė:

    Visi mes anonimai. Visi mes sergame dėmesio stoka.
    Hau.

  5. W7 parašė:

    Menų srityje nieko naujesnio. Alvydas pakankamai išsamiai ir sklandžiai apibūdino aktualijas.
    Galiu tik pridurti.
    Genialūs kompozitoriai kūrė, į tarpus (pragyvenimui, šeimų iškailymui) grodami mišias arba net mišių metu (užrašydavo vėliau). Žymūs skulptoriai, norėdami valgyti lipdė švilpukus ir kitokius pop niekučius ir tt.
    Šiam laikmečiui trūksta, galbūt, vienintelio – elementarios nuoširdžios (ne pavydo) pagarbos, tiems, kurie ne tik popsu kūryboje užsiima.
    Dėl “Anonimo”, manau, niekas algalapių nesudarinėja, todėl nebūtina iškreiptu veidu traukti į paviršių norintį pabūti nežinomu.
    Kuklumas, man imponuoja…

  6. Alvydas A. J. parašė:

    … NA ČIA TAI TIKRAI ŽAVUS PROTO PASAŽAS APIE ALGALAPIUS IR ANONIMO PUOLIMĄ. ŽAVIUOSI – SVEIKINU, DĖKOJU,..

    O į menines smulkmenas neverta taip giliai skverbtis, nes apie tai geriausiai išmano patys menininkai, na ir žinoma meno gurmanai. Gal Jūs, gerb. W7 ir esat meno gurmanas ?
    geralink –

  7. iš Alytaus parašė:

    Čia gerai patraukei Dzilbau feisom ob teibel

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: