CD vs LP: pralaimėtas karas


Jei apie vinilą tai išsamiai. Šis Igorio rašinys, tai tęsinys, vystant Edmundo Gegužio mintis ankstesniame poste „Apie vinilą: populiariai ir specialistams“. Tiek audiofilų diskusijose apie garso aparatūros skambėjimo niuansus, tiek melomanų – kompaktinio disko ir vinilinio skambėjimo skirtumus, svarbu surasti takoskyrą tarp objektyvaus garso suvokimo ir religijos. Religiją nereikėtų suprasti tiesiogine prasme. Dėl garso kokybės, kai kalbama apie super kokybišką – net ir specialistų aplinkoje turėsime nuomonių įvairovę

IGORIS RIABOVAS

Džiaugiuosi, kad kompaktas prakišo. Taip jam ir reikia. Mes buvom apkvailinti: kompaktai tarsi iš metalo padaryti atrodė amžini. Labai greitai supratom – tai paprasto plastiko gabalas. Garso kokybę galėjo nulemti riebių pirštų atspaudas, o nuo smulkaus įbrėžimo šokinėdavo, praleisdamas ištisus fragmentus, arba žagsėdavo kaip užstrigęs robotas. Panaudojęs kelis nesudėtingus pirštų judesius, galėjai pasigaminti aibę kopijų, atimdamas iš jo nekaltybę ir išskirtinumą. Sutinku, audiofilai (išskirtinai švaraus garso apologetai) džiūgavo ir kaifavo nuo išgryninto garso. Tačiau pažvelkim tiesai į akis: visi tie „filai“ (kuo jie bebūtų)- tai taip vulgaru! Kompaktuose viskas buvo taip miniatiūriška, taip sterilu ir taip prieinama! Vien tas faktas, kad jie užleido savo pozicijas nematomam priešui – „pumpavimui“ iš interneto, daug ką pasako. Pažiūrėkit į bet kurio „supermarketo“ muzikos skyriaus lentynas: išskyrus DVD ir retos žemo lygio vietinės pop-produkcijos, nieko nerasi. Krachas! Žodžiu, kompaktai – šlamštas, kuriuos pražudė pelė ir klaviatūra ant darbo stalo.

O tuo tarpu tas, kurį jie bandė nugalėti, ne tik išgyveno, bet ir po truputį grįžta į savo vietą melomanų lentynose. Taip, jūs atspėjot – tai senas, geras draugas vinilas! Ar pamenat, kaip klausydavomės plokštelių? Uždedi ją ant guminio grotuvo disko, atsargiai nuleidi adatėlę ant juodo apskritimo, prieš tai nustatęs greitį…ir… Pamenat tą nuostabu elektrostatinį traškesiuką? It kepamas ant petelnios nugarinės šmotas. Ir tas mielas bėgančios takeliu adatos garsas. O po to garso sprogimas- toks gyvas ir šiltas, tarytum iš dinamikų išsiveržė tikra rokenrolinė vaivorykštė!.. Kas be ko – buvo ir dulkių, ir įbrėžimų, bet tai buvo lengvas priminimas, jog „Demons and Wizards“ jūs klausotės anaiptol ne pirmą ir netgi ne dešimtą kartą. Tiesa, kas dvidešimt minučių jums trumpam nutraukdavo malonumą ir reikėdavo apversti plokštelę… Neslėpsiu, kartais ir tonarmas elgdavosi it pasiutęs kojotas, lėkdamas į disko centrą, bet jo sutramdymui buvo naudojama izoliacija ir sovietinis metalinis rublis (neturint po ranka sidabrinio „dolco“), lipdomas ant galvutės. Tačiau visa kita buvo nepriekaištinga, ar ne? Vinilas buvo stangrus ir elastingas. Jeigu jo nekiši į orkaitę ir nedaužysi kūju (arba kaip mūsų bičiulis Žydas – nepjaustysi ant jo lašinių), jis galėjo atlaikyti visas jaunatviškos kasdienybės negandas, pradedant netikėtai išsiveržusiu skrandžio turiniu bei „Gamzos“ lašais ir baigiant sportbačių atspaudais ant blizgančio paviršiaus…(Jums taip nebuvo?? Netikiu!)

O prisimenat, kaip nuostabiai jie buvo apipavidalinti? Apie tai galima parašyti rimtą traktatą! Geriausi fotografai, dailininkai, dizaineriai su meile ir atsidavimu kurdavo plokštelių vokus, kiekvienas piešinys ar fotografija turėjo savo, kartais net užkoduotą, prasmę. Stormas Torgersonas, Endis Vorholas, Rodžeris Dinas, Maiklas Kuperis – be jų ir daugelio kitų „Pink Floyd“, „Yes“, „Rolling Stones“ etc. albumai būtų praradę daug savo emocinio potencialo. Pamenat „Bitlų“ garsujį „Seržantą Pipirą“? Viduje buvo posteris, kurį iškirpus galėjai pasigaminti ženkliuką – „blyną“. Arba „Jethro Tull“ albumas „Stand Up“, kurį atskleidus, Džonas Andersonas ir Co atsistodavo prieš tave. O skandalingas Džimio Hendrikso „Electric Ladyland“? Turiu jo „kastruotą“ CD kopiją… Neduokdie…

Gaila, bet per paskutinius du „fastfudo“ dešimtmečius vinilas buvo nustumtas giliai į spintą arba iškeliavo vingiuotais mainų-dovanų-pardavimų keliais ir mus pavergė fašistinis CD rėžimas. Tačiau dabar, kai šis bjaurus formatas agonizuoja, juodas vinilinis bičiulis lėtai įslenka į melomanų sąmonę ir garbingiausias kolekcijų vietas. Nesu pirmas, kas apie tai suprato – dar 1998 metais garbusis „New York Times“ raportavo apie vinilo sugrižimą. Vinilas tai kažkas realaus – jis jums garantuoja išskirtini melomano statusą, apie jus šnibždėsis vaikėzai – „Krūtas bičas!“, Antakalnio turgelyje jūs būsit ypatingai gerbiamas, jeigu po pažastim pasikišit „The Doors“ plokštelę. Nieko nėra nuostabaus tame, jog „atrasit“ kokią nors grupę MySpace, ar ne? Tai tik įrodo, kad mokate „guglinti“, bet tikras roko kareivis, būdamas „geroj“ Europoj (suprask, ne Lietuvoj), paskutinį euro grašį atiduos už vinilą, rastą nuošaliam „sekondhende“. Ten gali rasti tokius lobius, nuo kurių kaipmat nuneš stogą! Ir joks skaitmeninis „remasteruotas“ mp3 su 320 bitreitu niekada nebus jo vertas. Ir žinot kas už jo stovi? Žmonės. Ne avatarai, o žmonės su jų aistrom, prietarais ir keistais muzikiniais skoniais, kurių tarpe atrasit daug draugų. Ir malonumų. Ir dėmesio. Netgi moterų tarpe.

Reziumė. Ar išgelbės vinilas muzikos industriją? Ne, ji pasmerkta. Tačiau šitame šaltame, bedvasiame, technologiniame-virtualiame pasaulyje, kur draugai tik „nikai“ „geimerių“ forume, vinilas gali išgelbėti jūsų sielą ir vėl pasijusite žmogumi. Ištraukit į dienos šviesą voratinkliais apaugusias dėžes, gal jose rasit pamirštą vinilą? Jūsų grotuvas seniai jo laukia.

…Mane dažnai aplanko keistas sapnas: esu pas Dievo pavaduotoją kultūros reikalams. Anas rūsčiu veidu klausia: “Kur padėjai, niekadėjau, savo vinilų kolekciją?“. Ką jam atsakyt? Tyliu…

Daugiau Igorio Riabovo rašinių glūkoiduose:

□  (Not) Too Old To Rock‘n‘Roll…Too Young To Die
□  Gyvenimas ir mirtis: Džimis Morisonas ir Džonas Lenonas
□  Woodstock’o legenda Canned Heat Suvalkuose
□ Kas galėjo nurungti roko grandus?

Reklama

6 Responses to CD vs LP: pralaimėtas karas

  1. Jonas su petnešom parašė:

    Puikus straipsnis. Šį kartą “dėdė“ Igoris griežtas, – bet teisingas. Labai patiko Jo nuomonė.

  2. Watas parašė:

    Sutinku su Igoriu. Gaila ir man mano kolekcijos, bet aš ją praradau ne savo noru. Iš manęs ją pavogė.

  3. Alvydas Jegelevicius parašė:

    Klausimai gerbiamiems vyrams – Riabovui ir Langaiciui

    Prisimenu pokalbius su jurbarkiečiu Antanu Šabaniausku, jo įspūdžius apie vokalo studijas Italijoje ir “Odeono“ firmos garso įrašus prieškariniame Kaune ir Londone, tikroje “Odeono“ studijoje, kur maestro yra dainavęs šalia įamžinto užrašo grindyse “čia dainavo didysis Karuzas“. Taigi. Dar – esu skaitęs prieškarinėj spaudoj – atvažiuodavo britai su savo garso įrašymo aparatūra ir gal net “Metropoly“ (tiksliai nežinau), ar kur kitur Kaune įrašydavo Hofmeklerio vadovaujamo orkestro (turbūt ir kitų – orkestrų, ansamblių) grojimą kartu su to meto dainininkais. Po to įrašus išsiveždavo savo Britnėn, kur štampuodavo blynus-vinilus ir spardė (…) po Europą. Tai ir klausiu – ar tada tie blynai-plokštelės irgi buvo vinilai ? Kokia jų sudėtis ? Prisimenu aštuntą dešimtmetį, kai gamindavomės patys gitaras. Senas plokšteles naudodavom kaip plastmasę – jom klijuodavom gitarų korpusus, o siūles su lituokliu užlydydavom tų pačių plokštelių gabaliukais, po to šlifuodavom iki blizgesio,.. Tikri vandalai-vinilų naikintojai buvom. Aišku, kad ne “štatskų“, nes tais laikais jas pirkdavom vos ne už mėnesinius Alytaus“Ūkmašinos“ atlyginimus – tataigi,.. Pasisekdavo, kai LP siuntą gavęs Dzilbus-Unguraitis draugiškai (…) pasidalindavo su savo bemndrais. Bet tais laikais tarp gitarastų ir melomanų-fanų tai irgi buvo suprantamas ir normaliai priimtinas biznis. Suprask – “aš turiu, aš gavau ir aš tau įrašiau,.. “ Taigi, tie keli rubliai buvo ne kaina, o muzikos vertės įrodymas ir dar daugiau – LAIKMETIS, LAISVĖJIMAS, IŠSIVADAVIMASir kt. Mūsų karta tai puikiai žino.

    Dėkoju šauniems vyrams už gražų rūpestį įdomius straipsnius
    pagarbiai – Alvydas

  4. dzilbus parašė:

    Nostalgija vinilui sergam ir nieko nepadarysi. Mano gyvenimo draugė amzinai priekaištauja, kodel visus diskus pardaviau. Jei be emocijų, tai šiandien mėgautis tais tikraisiais viniliniais diskais būtų sudėtinga, kai išgirstume traškesį ar prašokimus, gal būti, kad klausytis noro liktų nedaug. Bet. Juos turėti kaip, tarkim, numizmatai renka pinigėlius, ar filatelistas pašto ženklus etc., labai ir labai patrauklus užsiėmimas. Kiek gerų emocijų susigeneruotų seniesiems melomanams, susitikus ir pradėjus ritualinius aptarinėjimus. Alvydai, negi tikrai iš plokštelių gitarų grifus lydėm? Taigi dar vienas privalumas. O vien tik viršelis ko vertas, Igoris gerų pavyzdėlių priminė, man vis neišdyla iš atminties Alice Cooper – School‘s Out viršelis susilanksto į mokyklinį suolą. Taip ir noretusi prisėsti ir papeckioti su rašaline plunksna ant jo – „vinilas jėga“

  5. Anonimas parašė:

    Gintui: – ne grifus, o korpusus apklijuodavom senom plokstelem,.. Grifai – azuoliniai, o ladai – is specialios vielos,..

    Dar yra kitas vinilu pliusas – tai ideklai-paveikslai, nuotraukos tapyba, misrios technikos ir t.t. Tai galima sakyt atskira meno saka – vinilu menas,.. Prisimeni – perpiesdavom tuos vinilu ideklus ir dziaugemes jais, dovanodavom vienas kitam,..
    Vilniuj, ant Tauro kalno sestadieniais vyksta kolekcininku muges, kur galima isigyt snu vinilu ir senu, prieskariniu radijo aparatu.
    Beje – Antanas Nedzinskas – seimo alytiskis (Alytaus seimunas) irgi renka vinilus !!! Idomu butu zvilgtelet i jo kolekcija,..

  6. Anonimas parašė:

    ne anonimas – ALVYDAS

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: