Tunisas koks jis yra

Sovietmečiu į Vakarus toliau Kybartų nenuvažiuosi, nebent būtum šviesaus komunistinio rytojaus propagandinio personalo vadukas ar, geriausiu atveju, darbštus sraigtelis. Laisvoje Lietuvoje durys atviros: už kordono gali dirbti ir ilsėtis, pajusti ir pažinti. Gyventi vieną kartą Žemės planetoje ir nebandyti ją pažinti – tai jau praradimas. Mūsų ištikima skaitytoja Virginija Balčiuvienė pažėrė žiupsnelį įspūdžių iš Tuniso. Pasidalinkime jais.

VIRGINIJA BALČIUVIENĖ

Artėjant gražiausiam gyvenimo jubiliejui, kai  proto jau turi, o jėgos dar neapleido, nusprendžiau sau pasidovanoti kelionę į Tunisą. Kelionių pardavimo agentūros darbuotojai nelabai žavėjosi mano pasirinkimu, nes kelionė (septynios nakvynės) nebuvo brangi, ji kainavo tik 750 Lt. Įsigijau kelialapį į Port el Kantaou kurortą Tunise. Savo pasirinkimu likau labai patenkinta, o šalimi tikrai susižavėjau. Oro temperatūra svyravo nuo 23⁰ – 27⁰ C, vandens – apie 18⁰ C. Port el Kantaou labai gražus miestas, poilsiauja daugiausia prancūzai, vokiečiai, lenkai. Yra didelė prabangi jachtų prieplauka, kurioje apsistoja keliautojai iš Prancūzijos, Italijos, kitų šalių. Tunise lengvai galima susikalbėti anglų, prancūzų, lenkų kalbomis. Supranta ir rusiškai, nes jie be galo imlūs kalboms. Vaikai mokyklose pradeda mokytis literatūrine arabų kalba, jau nuo trečios klasės įvedama prancūzų kalba, vėliau anglų ir, baigiant mokyklą, būtina pasirinkti dar vieną užsienio kalbą.

Gatvėse žmonės mėgsta pabendrauti, užkalbina ne vien tik prekeiviai, bet ir laukiant autobuso, paplūdimyje. Mus dažniausiai palaikydavo kroatais, serbais ar lenkais (juk iš karto matosi, kad mes ne prancūzai …) Visi sutikti žmonės buvo paslaugūs, dažnas paprašydavo ir dinaro (2 Lt), jei negaudavo – nusišypsodavo ir nueidavo.

Neišdildomą įspūdį padarė dviejų dienų kelionė į Sacharos dykumą. Jos metu pamatėm kone visą šalį, nuvažiavom apie 1200 km. Didelį įspūdį ir nuostabą padarė berberų gyvenamieji namai – trogloditai. Berberai – vietiniai gyventojai, kurie bėgo nuo musulmonų invazijos ir jų skleidžiamo tikėjimo į šalies gilumą. Jie Matmatos klanuose išsikasdavo urvus ir juose gyveno. Tai prasidėjo maždaug prieš 600 metų iki šios dienos taip ir gyvena. Šalyje yra apie 2000 tokių trogloditų. Šiandien tokius gyventojus remia valstybė, nes Tunisas turistinė šalis ir trogloditai patenka į lankomų objektų sąrašą. Juose švaru, jauku, šeimininkai pavaišina stipria mėtų arbata su medumi ir jų pačių kepta duona. Gyventojai mielai fotografuojasi. Berberai augina datulines palmes, alyvmedžius, kupranugarius.

a

a

a

a

a

Tai inteligentiški gyvūnai, nors jų išvaizda prasta. Šis  gyvūnas, radęs dykumoje augalą niekados viso jo nesuėda, apskabo kraštelius ir palieka kitiems. Kupranugariai labai prisirišę prie šeimininkų. Jų nereikia ganyti, prižiūrėti, tiesiog paledžia į dykumą, ten jie prisiėda ir grįžta namo. Kupranugarių pagalba naudojasi ir kontrabandininkai: apkrauna tokį ‚dykumų laivą‘ prekėmis iš Alžyro, Libijos taip jis kerta sieną ir pareina pas šeimininką. Ir mes naudojomės jų pagalba – raiti jojome į Sacharą, kur pajutome neaprėpiamų smėlynų ir karščio alsavimą. Išvykos metu aplankėm kelias natūralias oazes, esančias Atlaso kalnų papėdėje ir vieną privačią dirbtinę oazę, Čia auginama daugybė augalų, pradedant pomidorais ir baigiant datulinėmis palmėmis, bananais, abrikosais, figomis.

Kaip ne keista – Tunisas gana civilizuota šalis. Tai kolonistų prancūzų palikimas ir įtaka. Įdomesni pastebėjimai: veikia 3 legalūs viešnamiai, yra moterų kalėjimas, vaikų namai. Šalyje uždrausta daugpatystė, mažai moterų dengia galvas skaromis ir tik važiuojant į šalies pietus jų daugėja. Moterys dirba visose srityse, vairuoja automobilius. Vos ne ant kiekvieno namo – satelitinė antena. Vyrai labai mėgsta žiūrėti serialus, vakarais juos aptaria kavinukėse su kaljano pypke. Dar išlikęs paprotys, kad vyras vesdamas moterį, turi turėti kur ją parsivesti (būstą), todėl santuokos vėlyvos.

Šalies šiaurėje daug vynuogynų. Tai prancūzų palikimas. Ir gamina nebrangų gana gerą vyną. “Magon“ butelis kainuoja 6800 TDT (apie 13,60 Lt). Alkoholio galima nusipirkti “General magasen“ parduotuvių tinkle. Populiari ir palmių degtinė (panaši į mūsų samanę) ir kainuoja apie 25 Lt.

Keliai Tunise geri. Visi turistiniai maršrutų keliai asfaltuoti, kelio nuorodos parašytos ir arabų ir prancūzų kalbomis. Gana populiaru išsinuomoti automobilį. Sutikome daug prancūzų, kurie nuomojasi džipus ir keliauja po šalį. Italai sugeba atsigabenti savo motociklus ir jais keliauja. Daug nuomos punktų. Domėjomės kainomis. Atsižvelgiant į automobilio markę, kainos svyruoja nuo 130 – 150 Lt parai.

Maistas panašus į Viduržemio jūros šalių virtuvę: nėra labai aštrus, daug jūros gėrybių, daržovių. Jų nacionalinis patiekalas BRIKAS panašus į čebureką tik skanesnis. Kaina priklauso nuo įdaro: 4 – 8 Lt. Nebrangus vietinės gamybos alus – 300 ml – 4 Lt, kava 4-5 Lt. Daug jaukių kavinukių ypač Port el Kantaru kurorte. Įdomūs turgūs, kurie įsikūrę miestų mechinose (senamiesčiuose). Pardavėjai pirma paklausia iš kur esame, sužinoję šalį pasako, jog jis (prekeivis) “no bandit“ ir pasako kainą. Turint laiko ir garą nuotaiką, gali nusiderėti nuo 40 iki 5 dinarų. Pardavėjas dar paiūlys kavos arba “cado“ (dovanėlę). Tunisiečiai gana linksmi, nuotaikingi, nepikti.

Labai norėčiau dar daug ką aprašyti. Šalis tikrai graži, įdomi ir verta į ją nuvykti. Reikia paminėti,  jog rasite musulmonams būdingų šiukšlynų, elgetų, bet kelionės įspūdžius tai tik paįvairina. Savaip įdomūs atmatos kalnai, kitaip įspūdingas Atlaso kalnynas.

Patyrę keliautojai pataria važiuoti į Tunisą rudenį, kai jūra šilta, medžiai svyra nuo vaisių, o pas mus merkia rudens lietųs. Reikėtų vengti Ramadano, kurio metu šalyje būna šiokia tokia sumaištis – nedirba arba dirba trumpai valstybinės įstaigos, bankai, parduotuvės. Tunisiečiai nėra uolūs musulmonai, bet Ramadanas yra Ramadanas. Šiemet jis prasidės rugpjūčio viduryje ir tęsis visą mėnesį. Net mokslo metai prasideda tik praėjus šiam šventiniam mėnesiui.

Dar keletas foto “ Kelionių“ galerijoje