RASA PETKEVIČIENĖ

Aną dieną Alytaus Stasio Kudirkos ligoninės bibliotekon užsuko Vilmantė iš Matučio muziejaus pasigodoti kultūros bėdomis. Atnešė asociacijos „Matučio namai“ kreipimąsi į “geros valios žmogų“: padėti ir prisidėti. Paimu tuos lapus – vieną geltoną, kitą – mažiau. Išėjus Vilmantei, perstatau skaityklėlės baldus. Mažąjį, gražiausią, stalelį skiriu šiems dviems Matučio namų “atsišaukimams“. Šalia dar pridedu kažkada, gydytojo  Stasio Kudirkos 100-osioms metinėms, paruoštą brošiūrą. Atverčiu to leidinėlio skyrių, pavadinimu “Dėkojimas“.  Jame pateikiamas pasakojimas, kaip sukrutusi Alytaus bendruomenė ruošiasi paminėti daktaro Stasio Kudirkos 60-metį: „Gydytoja Rita Kiguolienė pas savo kaimyną Anzelmą Matutį užsako specialią poemą, kurioje atsispindėtų visų padėka gerąjam gydytojui. Rankraščio faksimile pateikiama poeto “žinutė“ – šmaikštus ketureilis gydytojai Ritai Kiguolienei, išpildant užsakymą:

“Miela Kaimyne,
Pabaiga jau yra!
Prašau!
O pradžią –
Tuoj rašau!“

…Ir – poeto Anzelmo Matučio parašas. Na, o toliau, žinoma, “poema”…

Mes nesame susaistyti ryšiais, kuriuos, kai tik norim, galim nutraukti, ir kai užsimanom –  vėl atnaujinti. Mes esame susipynę ir persipynę šaknimis. Daugelio mūsų kartos sąmoninga pradžia prasideda ketureiliu:

“Tėviškėlę aš turiu
Nemunu apjuostą
Su dangum melsvai žydru
Ir sesutės juosta“

Matučio namai – tai vieta, kurioje mus gražiai apjuostų bendrai išgyventi Pradžios patyrimai.

A. Matučio linkėjimai daktarui Stasiui Kudirkai jo 60-mečio proga