Hipiai, baikeriai ir seni Philips

Hipiai, baikeriai – vienos šeimos nariai, laisvės šaukliai, tik pastarieji dar serga motociklizmu. Juos dar vadina nykstančios rūšies draugija. Laisvės troškimas kiek hipertrofuotas. Istorija sako, jog pirmieji baikerių klubai įkurti JAV dar praėjusio amžiaus pradžioje. Seniausias jų – 1903 metais Niujorko apylinkėse įkurtas Yonkers MC. Pirmųjų baikerių klubų nariai alsavo motociklais ir kelio romantika. Kai į areną įsiveržė „Pragaro Angelai“ (Hells Angels), FTB apibūdino – tai viena iš keturių didžiųjų dabar veikiančių nusikalstamų (Outlaw) baikerių gaujų, kurios sąskaitoje daugybė sunkių nusikaltimų, padarytų nuo pat įsikūrimo šeštojo dešimtmečio pradžioje. Tai kraštutinumai. Ne visur ir ne visada taip negatyviai jie reiškiasi. Baikerio vertybė – sugebėti susiremontuoti savo aparatą, ką paprastai daro visą žiemą, jei neturi naujo Harlėjaus ar kito brendo ristūno. Jie sako: turėti motociklą – vaikų žaidimas, bet pačiam mokėti jį prižiūrėti – visai kas kita. Įlindus į odinius šarvus, švilpiantis vėjas, besikeičiantys vaizdai ir greta  dešimtys riaumojančių motorų – neordinarinis jausmas. Taip kaip melomanui sproginėjantys roko purslai marteno krosnyse.
Jų vertybių skalė: motociklas, alus, merginos. Tai ne taisyklė, tačiau kai tai jungia skirtingus žmones pagal jų charakterius, užsiėmimą, polinkius, išsilavinimą – tai jau fenomenas.
Zenonas Langaitis mūsų bendraamžis savo ir bendražygių hipiavimo ir baikeriavimo laikų nuotraukas sudėjo į galerą, kurioje matysime pažįstamų veidų, tame tarpe ir lietuviškos fotografijos šviesulį Romualdą Požerskį. Pastaruosius šešerius metus Zenonas prikelia gyvenimui antikvarinius Telefunken, Philips ar Saba radio aparatus, juos kolekcionuoja.
Tai dar vienas rašinys apie blogiukus, kurie blogi buvo tuo, jog sovietmečiu mąstė ir elgėsi ne pagal “taisykles“.

ZENONAS LANGAITIS

Atsiminimų nuotrupos

1970 metai liepa, Palanga Basanavičiaus gatvės – Vytauto prospekto sankryža.

Tame kampe kur stovi bažnyčia, už gintaro prekiautojų nugarų, ant Ronžės upelio buvo akmenų sienelė. Čia prikalėm užrašą “hipiai-1970“. Ant tų akmenų buvo mūsų susibūrimo vieta, čia dieną ir naktį kas nors vyko. Atvažiuodavo milicija, pažiūrėdavo pasimetę, bet nevaikė. Nebuvo tokio įsakymo dar. Iki Romo Kalantos susideginimo dar buvo du metai… Po keleto metų tie akmenys buvo išardyti.

1970 metais vasarą ten susirinkom jauni iš visos Lietuvos, pabendraut, pasėdėt, parūkyt ir padainuot. Grojom gitarom ir dainavom Gintarėlių ir Kertukų dainas. Niekas negėrė tada jokio alkoholio. Nebuvo nei poreikio nei mados. Ten leidom dienas ir beveik naktis. Buvo labai smagu. Tokie susibūrimai varė į neviltį vietinę miliciją. Jie suko ratus – bet vaikyti mūsų nebuvo už ką.

Įsiminė skrydis kukurūznyku iš Kauno į Palangą 1970 metais. Tai buvo mano pirmasis persikėlimas oru iš taško į tašką. Lėktuvas – AN -24 , devyniolikmečiui tai fantastika. Bilieto kaina 9 rubliai. Iš viso turėjau 50 rublių, už likusius puikiai praleidau dvi savaites su broliais ir panele.

O nuo 1971 iki  1976 dalį mūsiškių užvaldė aistra motociklams. Daug keliavom po Lietuvą ir Baltijos šalis. Mėgom laisvę, vėją, gamtą, paneles ir kartais  sausvynį. Po Romo Kalantos laidotuvių Taline buvom sulaikyti kaip lietuviškos nacionalistinės bacilos platintojai. Po profilaktinio pokalbio milicijos nuovadoje buvome paleisti. Tas saldus žodis – l a i s v ė. Įsakyta namo mauti kuo greičiau.

Kai supykau,  kad visa kas buvo Lietuvos radijo  pramonės sukurta buvo akimirksniu pamiršta:  neliko nieko  apie Kauno Radijo gamyklą, Elfą, Vilmą ir etc.,  sudėjau visą Lietuvos  sovietmečio kūrybą, darbus į didžiausią  šios srities tinklapį. Lai pasauliečiai mato, kad mes ne tik žemdirbių kraštas …

Daugiu šia tema glūkoiduose rasite:

□  Romo Kalantos deglas

□  Kauno hipiai: mažoji išpažintis

□  Diagnozė: gėlių vaikai

□  Nirvana fan klubas Alytuje

□  Rimas Burokas – laisvas žmogus

□  Jim Morrison’s Memory Pop Club