Sausio tryliktoji: gyva istorija

GIEDRĖ BULGAKOVIENĖ

Kai sėdau rašyti, dar buvo nesibaigusi sausio 13 -oji – prieš kažkiek metų tądien, beje, gimė ne tik Jurgis Kunčinas, bet, dar po daugel metų, ir mano sūnus. Bet dėl sūnaus – daugiau tarp kitko, asmeniškas sentimentas ir tiek. Kitaip tariant -man tai išties bent emociškai ypatinga diena.

Visus tuos aštuoniolika metų vos tik pradeda rodyti kadrus iš TV bokšto užėmimo, jau nekalbant apie tankų “pasivaikščiojimus“ per žmonių gyvas “mėsas“ – bliausmas ima, nieko negaliu su savim padaryti. Beveik visa giminė sausio 12 iki vėlyvo vakaro buvo prie bokšto – tarp tų bene 600 “organizuotų“ alytiškių..O Zenonas su lengvais batais ir be šiltų kojinių , bet susikrovęs visus aparatus, buvo dar anksčiau Vilniun išrūkęs. O kiek jų dar nuosavomis ar pakeleivingomis mašinomis ten sulėkė – tikriausiai niekad nesužinosim, nes ne noras “įsiamžinti istorijai“, o paprasčiausias nerimas dėl SAVO VALSTYBĖS ateities daugelį gynė ta vienintele kryptimi…

…Mane, dėl artėjančio sūnaus gimtadienio ir eilinių peršalimų, su visais giminės vaikais sutartinai nutarta namie palikti. Tai ir leidom laiką, įbedę nosis į televizoriaus ekraną, iš kurio sklido vis neramesnės žinios. Kažkaip susiklostė laimingai, kad prieš pat tankus mūsiškių “pamaina“ prie bokšto baigėsi.  Atsimenu, kaip su a.a. H. Rimkum lėkėm prie Rotušės, kai tas žinias kraupias išgirdom, kaip “filmoj“ sukasi vaizdeliai, kas dėjosi aplink ją ir viduje.Žmonių daugybė, visuotina sumaištis ir nerimas. Visko būta – ne tik gražaus, tarp kitko… Kažkaip labiausiai įsikirto atmintin, kaip tam buvusiame savivaldybės vairuotojų kambarėlyje – tiesiai prieš pagrindinį įėjimą (dabar ten stiklinė sienelė ir priimamasis), “Šilelis“ stovėjo, kažkokias žinias, tikriausiai jau iš Lapių, perdavinėjo. Tai aš daugiau į ekraną veizėjau, Juliui Sabatauskui persakydavau, o jis, jau ramesniu balsu, prie Rotušės susirinkusią tautą informavo. O nuo laiptų ugningiausias kalbas Onutė Suncovienė, tada – vicemerė kultūrai, be sustojimo beveik rėžė.

…Apie Zenoną, kad gyvas, tik kitądien, arčiau pietų, iš jo paties sužinojau -nes mobiliukų tuomet, kaip suprantate, nebuvo.  Neįkainojamos vertės fotokadrai išliks bent mūsų šeimos archyve, nes jau kažkiek metų Alytuje jų niekam tarsi ir neprireikia….

O paskui savaitę pati Seime ištupėjau , mat daugiau iš “A.N“, kur tuomet dirbau, teoriškai bent nebuvo kam. Prisiklausiau/prisižiūrėjau, … prisikalatojau : kaip keista bebūtų, ne tiek Seimo viduje (darbo buvo daug), o kai paryčiais Šeškinėn nakvot grįždavau – prie pat troleibuso sustojimo, ties sankryža, “chebra“ su automatais stovėdavo, o aš dar apyjaunė, apygražė buvau, o dar terbikėj – Ozolo ir t.t. diktofonan įkalbėti tekstai.

…Paskui maniškė tų laikų “filma“ kaip ir nutrūksta – iki pat pučo. Ir iš to laiko daug ką, greičiausiai sąmoningai, nutryniau atminty. Bet kaip viena “viecinė“ tų pučistų idėjinė (?) moterukė stūgauja: “jums Bulgakoviene, Kamarauskai ir tau, Džiautai , antrankiai jau užsakyti “ -iki šiol atsimenu. Gal iš tuometinio jaunumo/ durnumo tik po kurio laiko, kai viskas nurimo ir informacijos daugiau atsirado, susivokiau, kad, ko gero, rizikos tuomet buvo daugiau nei įsivaizdavau. Kaip ir daugybei žmonių, dabar, deja, atsidūrusių skirtingose “barikadų pusėse…“

Kaip bebūtų gaila – revoliucijos ėda savo vaikus, didžiausius “dividendus“ išlošia dažniausiai apolitiški iš esmės “kalkuliatoriai“, kurie kantriai laukia, kada tos abipus barikadų esančios naivios/emocingos dūšelės išsišaudys/išsidraskys, o po to ramiai, kantriai – kaip tos hienos- susisemia savo. Taip per amžius buvo, yra ir taip bus. Deja.

…Tiesa, dar labai užstrigo iš tų sausio dienų: prie parlamento -daugybė žmonių, vieni kitus drąsina, prie laužų šildos, kas ką turi, tuom vieni kitus vaišina, kareiviškas arbatas geria, patriotines dainas traukia.O už tvoros … klaikiai išsidažiusi ir mėlsvais kailinukais pasipuošusi fyfa skandalą kelia, kad kažkokia prašmatni skarmalų parduotuvė neveikia. Įtariu, kad dabar ana, galbūt, visai klestinti “butikų verslo“ savininkė.
Vienu žodžiu – kiekvienam savo. Lai tik mūsų vaikai ramiau gyvena.

Sausio 13, 1991. Retos nuotraukos iš Zenono Bulgakovo archyvo.

1991 sausio įvykių kronika