Apie šventes


ALVYDAS AUGUSTINAS JEGELEVIČIUS

alvijagoPrisimindamas mūsų nerūpestingos tarybinės jaunystės pragiedrulius, atminty rikiuoju tas šventes, kurios mus, amžininkus suburdavo kad ir mažan ratelin… Turbūt aišku, kad tų laikų tikros žiemos džiaugsmas mums visiems buvo vaikiškai natūralus, žmogiškas ir tikrai nepolitiškas. Toliau, pavasarėjant – įkyrioji Klaros C. Kovo 8 – oji mus visus įkyriai vertė įkyriai sveikint savo mamytes, tetas, seses ir klasiokes lyg kitom dienom turėtumėm jų nemylėt… Šios apeigos raudonam janičarų apsiausto (taryb. Vėliavos) fone, kur kampe pjautuvas ir chūjis (čia aš mažas, Simne, per Kalėdas pasakiau kalėdojančiam kunigui – Leninas ir Stalinas  – tai mūsų vadai/Pjautuvas ir chūjis – tai mūsų ženklai – tada kunigas tarė – „trumpai, bet drūtai pasakyta“), vertė prisimint ir pagerbt Motinas, Moteris. Tulpių biznis virte virė. Dzūkai aprūpindavo tulpėm Karaliaučių ir Gudiją, o kai kas „varydavo“ ir dar toliau… Ši garsi, triukšminga šventė, kurioj vyrai likdavo atvirai pralaimėję prieš Moteris, turbūt, tuo ir buvo įsimintiniausia. Juk visada būna užuomaršų, kurie vietoj gėlės, kartais pakelia ne tik „čėrką“, bet kartais ir kirvį… Taip – prieš savus, brangiausius žmones…

O toliau – Velykos, kiaušiniai,.. smagūs pabuvimai šeimos rately, savų būry, atsargūs – KITUR… Bet tas svaigus artėjančio Pavasario, bundančios gamtos kvapas – užburdavo mus visus – augančius, paauglėjančius, bręstančius ir brandinančius savyje pačios gražiausios žmogiškos patirties ir paskirties tikslą – įsimylėt, būt mylimam, vest, sulaukt vaikų… Ką čia dar paistyt – visi norėjom to paties – gert laisvę pilna krūtine, mylėt ir džiaugtis gyvenimu…

Ir džiaugėmės, nes po Velykų, neužilgo – Gegužės 1-oji, bet ar rūpėjo mums tie – tribūnoje ? Tiesa, kiekvieną plikį buvo lengva tada išvadint kukurūzų karalium Chruščiovu, kuris trinktelėjo batu per kapitalistų tribūną, bet ar tai svarbiausia buvo ?.. Juk smagiausia buvo tai, kad tiek jaunų, gražių veidų senoj, erdvioj Alytaus turgaus aikštėj. O kokios gražios buvo tos mūsų mergaitės, o kokios gražios buvo ir rusaitės… Kiek žavių veidų ir šypsenų…

Aišku – didžiausia metų šventė – Vasara. Kiek joje visko tilpo – knygose nesurašysi…

Rudenį, Lapkričio 7 – oji – beveik kaip ir Gegužės 1 – oji, tik šaltesnė šventė, po kurios visi ieškojom šiltos priebėgos kur nors, pas kažką, kad tik tyliai, saugiai, gražiai… Augom, brendom iki „Beatles“ gitarų, kol pasigirdo tikrieji laisvės garsai ir pradėjo braškėt totalus režimas, o tada…  Kiekvienas turim savo istoriją ir savo biografiją, tačiau turim ir bendrą – mūsų kartos biografiją, kurioj dabar +- 5-10 metų skirtumas – nieko nereiškia. Čia viskas gražu ir šventa, o „gazirovkių“ automatų daužymas, kaip ir draugų nosių daužymas – kaltas-nekaltas savęs teigimas, beveik kaip ir prisipažinimas meilėje ?..

Tai va – ir vėl Kūčios, Kalėdos, Naujieji. Manau, kad daugelis Jūsų turit užslėpę savo prisiminimų perliukų…

Atsiverkit, pasidalinkit, parodykit juos viems.

Linkėdamas linksmų, smagių švenčių, o svarbiausia – antikrizinės nuotaikėlės (reikia krizent, krizent, krizent) –

Jūsų Alvydas

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: