Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.3)

Pradžia:
Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.1)
Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.2)

Mūsų besemeriuose ir martenuose tyška roko purslai, junk savo dėžes pilnu garsu (vrubi muzon na polnuju). Jack Allen, BBC radio laidų sesija soclagerio kraštams apie roką rusų kalba, 1976

1969 – 1980. Nerašytos pasitikėjimo taisyklės. Nepamirškime, jog apie 1970 metus vienintelė kokybiškos audio laikmenos forma buvo vinilas, kurio parduotuvėje nenusipirksi (nekalbu apie sovietinės estrados veikėjų plokšteles), be to reikėjo stropiai saugoti nuo mechaninio poveikio, nepamiršti, jog anglosaksų roko grupių muzika buvo ypač nepageidaujama jaunimo moralės sargams, nes jos suburdavo kitaip mąstančius, taip pat nemažai kainavo.
Melomanai filantropai? Taip, keičiantis įrašais ‚nuo disko‘ vienas kitam jokių pinigų nemokėdavo. Na, pavieniai atvejai būdavo, bet tai ne taisyklė. Iš Igorio gali parsitemti namo krūvą diskų ir be jokio mokesčio įsirašinėti. Apribojimas galėjo būti vienas: su kokia aparatūra dirbsi, jei grotuvo galvutė ‚multipjūklas‘, diskų gali ir negauti. Dar viena taisyklė ir reta išimtis: negalima perduoti pasiskolintų diskų trečiam asmeniui, tačiau, kai tas trečiasis kolega melomanas nuoširdžiai sako, kad mirs, jei šiandien neįsirašys Uriah Heep – Demonds and Wizards, belikdavo suteikti dviejų-trijų valandų limitą patenkinti jo ‚įgeidžiui‘.

Perrašinėjimo pasekmės. Įsivaizduokite, kai vinilinis Dark Side Of The Moon (Pink Floyd) perašomas dešimt kartų su Simfonija, dėl atsiradusio traškesio LP praranda vertę. Kam malonu, kai klausant ‚Time‘, akomponuoja traškesys, tokį diską išsikeisti bus galima nebent į nepriekaištingos kokybės Neil Daimond ar kažką panašaus. Alvydas ‚Žydas‘ Miliauskas ( dabar Bronx’e, N.Y. bare pilsto burboną ir, labai tikėtina, šiuo metu Glūkoiduose skaito apie savo racionalizacijas) įsigudrindavo traškančius diskus valyti spiritu, tačiau efektas po tokio apdirbimo buvo niekinis, nebent nuramindavai save įteigdamas, jog traška mažiau. Nauda tokia, jog nelieka pirštų atspaudų ir dulkių.
Dar apie pasitikėjimą. Kaune Petrašiūnuose pirmos pažinties metu melomanas tau parai paskolina krūvelę diskų ir šventai tiki, kad grąžinsi. Aišku, kitaip ir būti negalėjo.

1973 metais darant įrašus pas šiaulietį Česką Galkų, jis supažindina su vienu kiečiausių Šiaulių melomanų Jaška, dar sovietmečiu emigravusiu į Izraelį, kuris irgi sutinka duoti išsinešti nakčiai trisdešimt diskų perrašymui, nors matomės pirmą kartą. Gal Jašai imponavo laikiniems mainams paliktas The Hollies – He Ain‘t Heavy He‘s My Brother, kurį kitą dieną sugebėjo išsikaulinti pigiai nupirkti.
Tiesa, vienas ir vienintelis atvejis buvo, kai nerašytos melomanų taisyklės buvo ignoruotos. Jau XXI amžiuje Alytuje, Ligoninės gatvėje esančioje bibliotekoje dirbantis vyrukas, net gavus Igorio rekomendacijas, sutiko dienai duoti kopijuoti JAU compact disk (ne vinilą) Yes ( Fragile ir Close To The Edge), vėliau persigalvojo, motyvuodamas, jog galima CD sugadinti ir panašiai. Peršasi mintis, jog pasitikėjimo supratimas naujais laikais tarp melomanų deformavosi, nors teisingiau būtų manyti, jog šaukštas deguto medaus statinės NEPAGADINO.
1971 vasaros pabaiga, Kaunas, Ramonos įrašų studija buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate dabartiniame Savanorių prospekte. Sukasi 15 monofoninių astrų, kometų, jupiterių. Čia galima rasti šviežiausius diskus Kaune. Albertas ‚Kobra‘ už 60 rublių perka tik prieš savaitę pasirodžiusį The Who – Who‘s Next. Kai Alytuje kolegos sužinos šią naujieną, Alberto buto durys bus dažnai ir įkyriai varstomos ištisą mėnesį.
Dar apie Ramonos studiją. Vitrinoje, žvelgiančioje į gatvę, buvo išdėliota Carpenters – Close To You, T.Rex – Slider, Deep Purple – In Rock, David Bowie – The Rise and Fall of Ziggy Stardust and The Spiders From Mars, kiti LP. Kiek laiko taip eksponuoti diskus KGB leido? Ogi apie tris mėnesius. Nes tai galėjo pakenkti tarybinio jaunuolio savimonei ir pažiūroms. Vėliau panašios įrašų studijos sulindo į undergraundą.
Apie 1981 – 1986 metus Alytuje tokių studijų buvo Žmuidzinavičiaus, Naujojoje, Jonyno gatvėse, tačiau tai tik melomanijos, kaip reiškinio, parodija. Neliko nuoširdumo ir azarto. Įrašai mokami ir gauni tik kopiją iš juostos. Studijų ,savininkų‘ supratimas apie roką labai ribotas, bet puikus rinkodaroje. Jei sugebėjai nupirkti juostinį AKAI GX4000D, nors geriau AKAI GX747 (1800 – 3000 rublių) su stikloferitinėmis galvutėmis, pora kasetinių made in Japan , gali pradėti štampuoti įrašus. Vėliau atsiranda poreikis įvairiems aliukams, rusiškam popsui ir kitokiam surogatui. Tai glūkoiduose jau nagrinėta tema.
Dabar XXI amžiuje, kai muzikos laikmenos saugomos *.cda, *.mp3, *.aac, *.wav, melomano moralinė kategorija – pasitikėjimas kolega tampa tiesiog neaktuali, nes įrašai dėl kopijavimo nepradeda ,traškėti‘, jei netyčia ištrynei – parsisiųsi kitą. Čia pakvimpa piratavimu, kuris mums toks įprastas reiškinys, kad, tiesą sakant, visai nekvepia. Čia jau kita tema.

Pradžia:
Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.1)
Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.2)