Pamąstymai apie bendrąsias sąvokas


Tęsiame Alytaus temas. Rasos Petkevičienės straipsnio „Gyvenimo manai, filai ir fanai“ komentatoriai užsiminė apie globalizaciją ir kiek ji gali įtakoti Alytų. Globalizacija ir sovietizacija gražiai rimuojasi. Tiesa? Gal yra daugiau panašumų? O gal daugiau skirtumų? Jei globalizacija dabar laikoma kaip neišvengiama pasaulio vystymosi raidos forma, tai sovietizacija jau parodė visą savo išsigimimą. Straipsnio pabaigoje Rasa siūlo šią temą panagrinėti.

RASA PETKEVIČIENĖ

Dėl p. Vytauto pradėtos aktualios diskusijos apie „globalizacijos“ reikalą, neišturėjau ir aš. Praėjus sovietizacijos kataklizmui, norim tą pripažinti ar ne, mes susirgome, anot L. Donskio, „kultūrine mažakraujyste“, kuri reiškia ne žinių neturėjimą, jų nesupratimą, ne paprastą analfabetizmą, o vertinimo kriterijų išnykimą. Todėl labai dažnai apibendrindami, pavadindami procesus tam tikrais, niekuo neįpareigojančiais vardais (aš juos vadinu burtažodžiais),o iš tikrųjų, prisidengdami tam tikromis klišėmis, mes slepiamės nuo atsakomybės. Šią sąžinės manipuliaciją labai gražiai perprato dar aname šimtmetyje rašytojas Michailas Bulgakovas, savo romano „Šuns širdis“ personažo profesoriaus Preobraženskio klausimu: „Čto takoje „razrucha“? Driachlaja starucha?“. Taigi, kas yra globalizacija? Kažkada, persiskaičius aibę kultūros teoretikų (Spenglerį, A. Veberį, M. Veberį, L. Mumfordą, o padedant Ortegai y Gasetui, atradau masinės sąmonės šaltinio aprašymą, jauseną, kurią ypač įžvalgiai apibūdino šis masės žmogaus fenomeno ekspertas, nusakydamas ją kaip išorinį reiškinį, kuris tiesiog bado akis, yra lengvai pastebimas, bet sunkiai perkandamas. Jį Ortega y Gasetas vadina grūstimi, arba perpildymu: „Miestai prikimšti žmonių. Namai pilni gyventojų. Viešbučiai atvykėlių, traukiniai – keleivių, kavinės – lankytojų, gatvės ir bulvarai – praeivių…“ Pasaulis – didelis kaimas, perpildytas žmonių, praradusių dvasinės priklausomybės jauseną, dėl to negalinčių rasti sau vietos.

Mūsų gimtoji vieta (vėl grįžtu prie Alytaus), turi būti mūsų pačių atpažinta ir kultūriškai įvardinta, nes visų pirma ji yra mūsų pačių patirties reiškinys bei jos laukas. O šis įvardijimas prasideda dialogu su savuoju miestu… Neturėkime iliuzijos, jog tai lengvas procesas. Šio dialogo pradžia, man asmeniškai, buvo nykus, sukriačiantis patyrimas. 2001- jų metų nykų lapkričio vakarą ėjau į namus iš kompiuterijos kursų, įprastu keliu, pro buvusią „Laputės“ parduotuvėlę, lopšelio-darželio sodą. Paprastai šiame kelio ruože (dabar jis apšviestas gana jaukia šviesa),visuomet jausdavaus nejaukiai, bet tąsyk čia tvyrojo nenusakomai baugus pasikeitimas: vietoje žiojėjančios tamsos, išvydau erdvę, apšviestą baltos šaltos šviesos. Darželio sodo pievelėje gulėjo krepšelis chrizantemų, šalia jo degė gedulinga žvakelė. Tai buvo priminimas klaikaus įvykio, kai kažkas baisus, sudrąskė merginą, einančią į namus po darbo, po jos pačios namų langais… Netikėtai iš pasąmonės išniro kažkada nugrimzdęs posmas: „ Jei kas miršta dabar, kur nors, be priežasties miršta kur nors žiūri į mane…“ Tai austrų poetas R. M. Rilke, o man girdėjosi žudomos mergaitė klyksmas, kuris greit išnyko, – lyg užduso beorėje Dievo erdvėje…

Man reikėjo atsidurti absoliutaus susvetimėjimo būsenoje, kad pradėčiau dialogą su savuoju miestu. Kaip tik (kaip viskas susiję) tuo laikotarpiu buvau „susirgusi“ Alytaus ligoninės istorija ir dariau ‚kraštotyrinius žygius“, tyrinėdama senosios ligoninės projekto autoriaus ir jos statytojo, žymaus ir vienintelio tarpukario Alytaus architekto Stasio Taškūno gyvenimą. Atradau jo dukrą, Aureliją Taškūnaitę-Lekevičienę, įrašiau į diktofoną pokalbį jos Tėvo statytame name, jos namuose. Lai byloja šis pokalbis (jis autentiškas, nepakeistas tik sutrumpintas):

R. P. Gal galėtumėt papasakot apie savo namus?
A. T. Šis namas buvo statytas 1937 metais, o 1938 m. jame apsigyvenome.

R. P. Tėvelis jį projektavo ir statė?
A. T. Tėvelis pirmiausia nupirko sklypą iš to meto burmistro. Iš viso pirko 25 arus. Tėvas ėmė paskolą iš banko, nors buvo jau dirbęs 15 metų, bet neturėjo pakankamaipinigų tokiam pirkimui. Pradėjo statybas. Projektavo, aišku, viską pats. Baigė šitą namą statyti 1937 metais, o įsikėlėme – 1938. Įsikėlę pagyvenome du metus.1940 m.kai atėjo sovietai, saugumo viršininkui labiausiai patiko mūsų namas, nes jis buvo modernus. Viskas buvo – centralinis šildymas, vietinis vandentiekis, vietinė kanalizacija. Viskas buvo – vonia, du tualetai… viskas… Tėvą pirmiausia išmetė iš darbo, kad nedirbtų Alytuj.., o mus iškeldino visai iš šito namo į du mažus kambarėlius su tamsia virtuve Basanavičiaus gatvėje. Šitą tai aš atsimenu… Šitą tai dar atsimenu. Tėvą pačiu pirmu vežimu, 1941 m. birželio 14 d. išvežė. Kadangi neturėjome jokio pragyvenimo šaltinio, mama išėjo dirbti į sanatoriją. Ten, nuo atvežtų rusų belaisvių, užsikrėtė dėmėtaja šiltine ir po pusės metų, 1942 m. sausio 6 d. mirė… Mes likom trys našlaičiai, nė vieno giminaičio, nė vieno. Vyriausiai seseriai buvo 13 metų, broliui – 10, man- 6…

Nuotraukos iš Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės bibliotekos kraštotyros fondo; gauta iš architekto Stasio Taškūno dukters Aurelijos Taškūnaitės -Lekevičienės

R. P. : Ar iš vaikystės su tėveliais prisimenate dar kokių momentų?
A. T.: Iš tėvelio tai prisimenu tą momentą, kai man pirko suknelę… Yra dar ta suknelė… Man turėjo sueiti penki metukai. Tai kaip tikrai „damai“ tėtis leido pačiai išsirinkti medžiagą. Aš išsirinkau raudoną su baltom smulkutėm penkiakampėm žvaigždutėm… Ir pasiuvo taip, kaip aš norėjau, – trumpom rankovėm, kliošinę ir su diržu… Dar prisimenu, kai tėtis mane vežė dviračiu per Angelo aikštę, pasisodinęs priekyje ant rėmo, o aikštė buvo grįsta akmenimis… Prisimenu Mamytės laidotuves… gerai prisimenu… Tada aš sirgau gelta, gulėjau šitam pačiam kambary. Žinau , kad geltą visiems tada užnešiau, brolis labai sunkiai sirgo… Kai mama mirė… Ji mirė čia – sanatorijoj, kur dirbo. Ten ją ir pašarvojo, mažam tokiam namely. Mane nuvedė ten, parodė, tai man atrodė, kad mama miega, ir kai jos rankos taip sudėtos, rodos, tuoj pakels jas, rodos jos jau kyla kyla…
R. P.: Prašom pasakyt, ar su tėčiu koks nors ryšys buvo iš tremties?
A. T.: Nieko. Tik atsimenu, kai mama gavo laišką, atsimenu sėdėjo prie siuvimo mašinos… Tas vaizdas man liko… Perskaitė laišką, užsikniaubė…“

Taigi, mielieji, jei kas miršta dabar be priežasties miršta kažkur, žiūri į mus… Tokios patirtys „sveikatina“ mus ir neleidžia įsijausti į „Šuns širdies“ veikėjo Poligrafo Poligrafovyčiaus Šarikovo žodžius: “A gde že ja chačevatsa budu“ ( „ o kur aš maitinsiuosi“) arba „vsie gospoda v Pariže“…

O dėl specifinės globalizacijos atmainos – sovietizacijos – galima pakalbėti tęsiant diskusiją; tam turime laiko- iki Miesto dienos (birželio 15).

Advertisements

6 Responses to Pamąstymai apie bendrąsias sąvokas

  1. Alvydas Jegelevicius parašė:

    Miela Rasa, ačiū už Tavo jautrią širdį, gilią mintį, gražų pagarbos praeičiai jausmą ir už rūpestį Alytui… Rašyk, žadink miegančias sielas… Gal gi pabus alyciškiai, gal vėl sugrįš sveika lietuviška bendruomenė “vardan tos”… Jos (ne kitokios) dabar – labiausiai reikia…
    pagarbiai – Alvydas A. J.

  2. Vytautas parašė:

    Taigi, p. Rasa, mes globalizaciją pradėjome ne nuo to galo. Jūs teisi, sovietizmas daugelį užkretė virusu, kuriam vakciną surasti sekasi labai sunkiai.

  3. Rasa Petkevičienė parašė:

    Pone Vytautai, koks nors “virusuotas” projektų darytojas ir sugalvos naują burtažodį, pvz., – “Imunizacija”.Tačiau norėčiau “pakeisti kampą”. Mieli skaitytojai bei autoriai, būkim “biedni bet teisingi”. Ar pastebėjote, jog aplankius šią svetainę, labai greit pajunti čia vyraujančią inteligentišką tvarką. O jei gerai įsiskaitytume į visas publikacijų įžangas arba jas visas surinktume į vieną vietą – išeitų geras miniatiūrinių ese rinkinukas. Už tai turime būti dėkingi svetainės Redaktoriui p. Dzilbui – aplodismentai: pla pla pla pla… 🙂

  4. Vytautas parašė:

    Y…P…!

  5. Laba diena, žadėjau atsiūsti Jums, pone Rasa, straipsnį “Mūsų išprusimas – mūsų laisvė”, bet nepavyksta – laiškas vis sugrįžta atgal. Tai pamaniau įdėsiu pora nuorodų, kur jį galima pasiskaityti:
    http://dainiusbucevicius.blogas.lt/musu-isprusimas-musu-laisve-28.html
    http://www.technologijos.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=10337&postdays=0&postorder=asc&start=0

  6. Laba diena, žadėjau atsiūsti Jums, pone Rasa, straipsnį “Mūsų išprusimas – mūsų laisvė”, bet nepavyksta – laiškas vis sugrįžta atgal. Tai pamaniau įdėsiu pora nuorodų, kur jį galima pasiskaityti:
    http://dainiusbucevicius.blogas.lt/musu-isprusimas-musu-laisve-28.html
    http://www.technologijos.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=10337&postdays=0&postorder=asc&start=0

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: