Jim Morrison’s Memory Pop Club


NUKRYPIMAI: JIM MORRISON’S MEMORY POP CLUB

1971 metais vietiniai melomanai Igoris, Albertas Kobra, Dzilbus ir jų pasekėjai Shmitas, Sigis Kefas, kaunietis Zenka, kuris atostogaudavo Kurorte vasarą, Alvydas, Dalia, Vilė, Žana, Kolia, Romėnas susibūrė į komuną ir The Doors lyderio Jim Morrison garbei pasivadino JIM MORRISON’S MEMORY POP CLUB. Tai vienijo apie 10 jaunų žmonių, mąsčiusių kitaip nei sovietų valdžia reglamentavo. Medžiotojų trobelė, už Kaniūkų tilto pasukus senuoju akmenimis grįstu keliu ant kalno, tapo Jim Morrison’s House (kitais duomenimis Hotel). Tai AlvydoJegelevičiaus senelių nuosavybė, kurią tada Alvydas sugebėdavo išprašyti susirinkimams organizuoti. Tam reikėjo iš Nemuno restorano skolinti stiprintuvą, kolonkes, nutiesti elektros liniją nuo senelių namo iki Morrison House, magnetofonas HOTA buvo efektingai naudojamas. Sausvynis GAMZA buvo privalomas. Pradžioje visada buvo The Beatles, The Animals, kitos bito grupės, kaifas prasidėdavo Deep Purple Speed King, Black Subbath Iron Man, Jimi Hendrix All Along The Watch Tower. Jei po The Who koncerto Sheffilde metu 1969 metais aplinkinių fermerių avims garsas įvarė stresą, tai Alvydo senelių kaiminystėje vištos liko gyvos.

pop_clubKolia (gyvena prie pirties, kurios jau seniai nėra, rašau terminais, suprantamais alytiškiams, nors Alytuje sutikti alytiškį darosi sunkiau, nei Amerikoje indėną) pagamino rankomis ženkliukus komunos nariams – apvalus 4-5 cm skersmens, juodame fone iš vario išpjaustytomis raidelėmis. Nagingas hipeicas !! Tikimės, jog komentaruose patikslinsim tuos įvykius.


ALYTAUS TV LAIDA. PRISIMINIMAI APIE JIM MORRISON’S MEMORY POP CLUB

1991 metais televizininkai tiesiog mus surinko iš namų ir nuvežė į Alvydo trobelę. Čia ir vyko prisiminimų asorti. Klausinėjo Rūta Slušnytė

Reklama

14 Responses to Jim Morrison’s Memory Pop Club

  1. Alvydas J. parašė:

    TVARKANT PUSLAPĮ KILO NESKLANDUMŲ. ATSIPRAŠOME ALVYDĄ. JO KOMENTARAI ATNAUJINTI ČIA:

    Alvydas
    Nov 10th, 2007 at 12:42 am
    I. Reiktu patikslint datas. Rodos, 70-ais pirma mire J. Joplin, po to J. Hendrix ir J. Morrison’as. Is tikro, ta Morrison’o mirtis tik pripilde netekciu taure ir mes tada paminejom (viena nakti) ji, ir kitus. Galim drasiai sakyt, kad mes tada plaukem “ant bitlu gitaru” i laisvejanti pasauli ir musu Lietuva, ir mes sulaukem tos dienos. J.Morrison’o veliava mums padejo susivokti ne tik muzikoj, bet ir poezijoj, bet – svarbiausia laisvejanciam pasaulyje, nes saltas karas baigesi ir is Vakaru atejo flower power jega (!) Ar ne ?! Juzapo Zorubos vienkiemio zemeje (cia buvo paskutinis Vanago bunkeris, uz kuri mano diedukas 8 m. sedejo Vorkutos lagery) medziotoju pastatyta trobele tada tapo laikina ir trumpa musu priebega, kurioje vyko svarbiausias – J.Morrison,o mirties paminejimas. Juk is tikro – mes tuos savo session’us darydavom Alytaus centre – kada tik panoredavom. Priebega buvo tvirta, neitartina – klausydavom Igorio parinktos muzikos, naujienu. Igoris buvo naujos muzikos generatorius – siurblys, kuris pateikdavo naujausias zinias. Prisimenu ir as tapau melomanas, net pradejau vesti savo kartoteka apie grupes…
    _______________________________________________________

    2 Alvydas
    Nov 10th, 2007 at 1:00 am
    II. Taigi – Igoris labai daug paaukojo asmeniska, kad visi dabar turetumem visuomeniska. Aciu, Igori !
    Yra dar nuotrauku is “tos trobeles”, bet reiktu paprasyt, kad Igoris (ar Zana) prisipazintu – kuris is ju ten (kita karta) rase hipiska poema angliskai. Nes cia – svarbiausia pats faktas ir ideja – ne kokybe! Galit isivaizduot – kokie jausmai liejosi ju sirdyse sitaip galvojant apie pasauli ?.. Nuostabu !..
    Taigi, pripazinkim – Alytaus pastas buvo “Aisciu” ir ju draugu (hipiu) tikroji priebega, kur vyko session’ai, o pasto virsininkas Juozas Jonkus buvo neoficialus, bet tikras ju vadas, ponia Seriogina – sekretore, jos vyras p. Vasilijus iskale “Aisciu” medalius, dede Vitas veziojo aparatura is pasto i “Nemuna”(visi – tarybu valdzios priesai), zodziu – visi buvo nusikalteliai, juos itarinejo, bet tiesa zinojo tik tankistas Vitas ir Tafilius… Juokas juokais , bet nepriklausomybes metais suzinojau is vieno saugumiecio, kad Alytuje as buvau hipiu iodejinis vadas. Prisimenu kai 89 m. neisleido i Anglija. Tada sake – nepartinis. Tiek to tie mano reikalai, taciau jie – visu musu, susipyne likimais, kartu praleistom akimirkom. Aciu Jums visiems !..
    _______________________________________________________

    3 Alvydas
    Nov 10th, 2007 at 1:36 am
    III. Dar apie “Aisciu” ir draugu hipiavima. Sakyciau, kad mes nebuvom tie – tikrieji hipiai. Juk nesislaistem be darbo, kaip apsiruke Pikadilio ar Hamburgo hipiai ?.. Laisves idejos, nauja muzika – taip ! Greiciau mes buvom bitnikai su hipisku atspalviu. Kas dirbo, kas mokesi… Juk neturejom savo skverelio ar fontano, apie kuri laisvai butume galeje “trintis”?.. Nevartojom narkotiku, nes neturejom (!) Atrodo, Alytaus milicija neskuto mums garbanu (?), bet prisimenu tragiska savo klasioko Henriko Kaminsko zuti “trezvilkoje”. Per laidotuves (valdzia neleido is Uzuolankos gatves procesijai eit per centrine aikste) daugelis musus amzininku laike kisenese akmenis… Uztat tarybu valdzia pastate “rasaline” ir i kapus savo (!) noru nuvare daugeli musu amzininku ir gerbeju – pilni kapai… Sakysit naujoviskai – globalizacija, o gal senoviskai – genocidas ?.. Taciau visada atsiras tarybinis skeptikas, kuris viska trumpai apibres… Zinot kaip ?
    Tiek si karta graziu, graudziu ir nostalgisku prisiminimu. Sekmes mums visiems – visur ir visada !

  2. Point of no return parašė:

    Sveiki vaikinai. Netikėtai užėjau šią publikaciją. Kai skaitai Jūsų atsiminimus, jau Jūs man atleiskit, padvelkia “nekaltos” Jūsų jaunysės infantilumu. Nebuvot Jūs jokie kovotojai, o tik kaifavot begaliniai tragiškų asmenybių sąskaita, bandydami susitapatinti su jomis ir pakelti savo “vertę” kitų jaunųjų atžvilgiu. Nebuvo Jums svetimi ir merkantiliški dalykai, besidangstant tų pačių – didžiųjų – vardais. O, jiems tai buvo ne žaidimas, o gyvenimas mirtyje. Nors žinau, jog Jums yra atgrasi “filosofkošė”, bet vistiek drįstu priminti, jog grupės “The Doors” lyderis Jimas Morrisonas, didžiai talentingas poetas, grupės pavadinimą pasiskolino iš garsaus anglų mąstytojo Aldouso Huxley knygos “Suvokimo durys” (“The Doors of Perception”, 1954), kurioje aprašyti jo išgyvenimai vartojant psichodelinį narkotiką meskaliną. O pats Huxley savo ruožtu pavadinimą pasiskolino iš XVII a. poeto William Blake, kuris rašė: ” Jei suvokimo durys būtų išvalytos, visi daiktai žmogui pasirodytų tokie, kokie jie yra – begaliniai.” Kaip supratot, kalbama apie duris į kitokį, nekasdienį suvokimą ir net ne šiapsau nekasdienį, bet visa apimantį, drįsčiau sakyti – dievišką, į kurį mes visi esame pašaukti, jei norime būti labiau žmonėmis. Taigi,gerbiamieji, ne tusovkėsi gimsta laisvė ir tiesa.

  3. Point of no return parašė:

    Atsiprašau, William Blake – XVIII a. poetas.

  4. dzilbus parašė:

    Taip, Jimi Morrison buvo didis poetas, dainininkas, taip norėjęs prasibrauti už durų į kitą pusę. Jo songas Break on Through (To the Other Side) iš pirmo disko nurodė tą kelią ir po keleto metų Jimas iškeliavo į dausas. Sudegė kaip kūrėjas.
    Na nesusireikšmina tie buvę hipiai ar pamėgdžioję juos, bet kodėl juos tada tampė KGB, kodėl smerkė tvarkingi komjaunuoliai su brežneviniais implantais smegenyse. Tada net išoriškai būti nepanašiam į štampuotą visuomenę, kokią matome Pink Floydų Sienoje, tvarkingai marširuojančią šviesios ateities miraže, buvo bent jau nesaugu.
    Nesimaudė jie J. Morrisono šlovėje, o tiesiog mėgo ir vertino jo kūrybą, nes jis dainavo apie giluminius sielos vingiavimus, o ne Švelnus pūkeli tu žinai (ar kaip ten) nuo ko tuometiniai tautiečiai alpdavo.
    Tragiško likimo kūrėjų buvo ir Lietuvoje, kad ir Rimas Burokas, ilgais plaukais ir paplyšusiais džinsais. Blogas Rimas, labai blogas ir juo dar ir KGB domėjosi …
    Šiandien, kai žodžio laisvę turime ir galime laisvai reikštis, nuomonių įvairovė ta ar kita tema – tai lyg gyvenimo eleksyras. Net ir tokie naftalininiai Point of no return vertinimai svarbūs ta prasme, jog parodo kaip nelengva keisti požiūrį į tam tikrus reiškinius, nors kone 20 metų Lietuvoje jau daug kas kitaip.

  5. Point of no return parašė:

    Nepyk, gebiamasis Jupiteri, nes kiek yra įžeistos ambicijos,tiek yra neteisumo. Tamsta esi teisus tik teikdamas, kad tikrąjį oponavimą ano meto marazmui gali paliūdyti nebent Rimo Buroko likimas. Bet jo ir “giluminiai sielos vingiavimai” buvo “šiek tiek ” daugiau siekiantys, nei kaifavimas vakarietiškais daikčiukais. Jie jam TIKRAI bylojo apie kitokio pasaulio dvasią. Ja jis ir gyveno. Ir dar – neišaugtas infantilumas, besitęsiantis dešimtmečiais taip pat gali pakvipti naftalinu, o William Blake gali sušvisti neįtikėtinu naujumu. Bet tam reikia “g i l u m i n i ų sielos vingiavimų”.

  6. Alvydas J. parašė:

    Dzilbau, nesiduok provokuojamas,nebuk duru meistru, nesivelk i diskusijas su siuo Point-Kliaksu. Zmogus gal noretu skrist aukstai ir palikt sviesia uodega?.. bet kolkas iseina juodai. Su tokiais “giluminiais sielos vingiavimais” galima apjuodint bet kuria karta, turejusia savo lyderius, dievaicius…
    Lengviau, linksmiau !.. Na – isdykavom, kopijavom, vaidinom, zaidem,.. Argi tai blogai ?.. Is vaikisku zaidimu daug graziu dalyku pasauly atsiranda.
    O duru studija – tikrai filosofinis objektas !
    TYKIAI, RAMIAI – KAD NEGIRGZDETU !!!

  7. Point of no return parašė:

    Na ko prasivardžiuojate berniukai? Bijote provokacijų? O kaip iškentėte Jimi Morrison provokaciją, didieji jo mylėtojai? Aš juk nesakiau, jog esate blogi, aš tik sakiau, jog nesate didvyriai ar ypatingesni už kitus. Norėjau tik pasakyti, jog daugeliu atvejų mes esame tik didžiųjų “valgytojai” ir “vartotojai”, nedrįsę įžengti pro jų pravertas duris, o tik šiek tiek įkvėpę laisvės oro, svaigome ir trypėme prie tų durų. O jie kaip ėjo taip ir nuėjo toliau, vieniši lydimi mūsų klyksmų, sudievinimų. O mes, savisaugos instinkto vedami, išsaugojom savo gyvenimėlius, užsiciklinome, toliau vartojame savimi patenkinti. Tai ir trukdo mums augti ir užaugti. Vaikiškus žaidimus žaidžia vaikai – laisvi ir autentiški. Suaugusio įžeidus, grėsmę savivertei įžvelgiantis reagavimas į kitokią nuomonę – infantilumo ženklas. Nepykite. Gyvenkite patogiai. O man smagu buvo sužinoti su kuo ir kada neįmanomas dialogas.

  8. Alvydas J. parašė:

    Point’ui – jau ne Kliaksui.
    Nepakenciu visokiu dviprasmybiu ir atspalviu mano kartos kolegoms, draugams, todel ir pabaksnoju kartais. Nepyk ir neizvelk cia gresmes savivertei.
    Esi intelektualus, O dabar – dar ir taktiskas, zymiai mandagesnis. Visai kitas laiskas ir kitas tonas, taigi – jau nesipravardziuoju !..

    O taskas – irgi filosofinis objektas !
    Kartais jis issiplecia iki kliakso ar dar didesnes demes, o kartais is savo juodumo pagauna sviesti…

  9. Point of no return parašė:

    Kiekvienam kaskart pagal supratimo laipsnį. Toks jau mano prigimtinis kalbėjimas – kartais, norint išreikšti neapčiuopiamus niuansus, gaunasi dviprasmybė arba daugiaprasmybė. Gyvuokit, vyručiai. Jūs man patinkat, jog taip aršiai ginat savo jaunystę. Provokuodamas Jus, provokuoju ir save…

  10. Alvydas J. parašė:

    Puiku, kad pradzioj, nuo uzslepto, bet stipraus “AS”, BUVO PEREITA PRIE DAUGISKAITOS “mes”, o dabar ir atviros vienaskaitos – as provokuoju save… Grazu!

    Tokiu ramybes drumsteju “glukoidams” tikrai truksta.
    Isisenejusi kudra visada prarugsta, todel, kartais reikia “nulaisc sanu vandzeny” ir “pripylc is salcinio” naujo, sviezio…

    Aciu, buvo idomu.

  11. Robke parašė:

    Kolia mano tevas, ir taip jis dar gyvena pliazo gatvei prie pirties;)

  12. Robke parašė:

    Kolia mano tevas, ir taip jis dar gyvena pliazo gatvei prie pirties;).

    • Kolia parašė:

      Igori tu pamiršai kaip aš vaikščiojau su budilniku ant kaklo pasikabinęs, norėjau pasikabinti ant spigliuotos vielos, bet pakabinau ant šuns lenciugo. Tuo norejau pasakyt ” kelkitės žmones- užtenka priespaudos. Gana tų stabų, atmerkit akis, pažiūrėkit, gražu. Kolka.

  13. dzilbus parašė:

    Sveikas Kolka, mes tavęs pasiilgome, kažkaip nesirodai. Tavo darbo JIM MORRISON POP CLUB ‘neržaveikės’ plakatas pas mane kieme. Mes visi prasimerkę ir ne apie stabus reikėtų kalbėti, o apie tai kas tada buvo, ką veikėm, ką galvojom. Tai nėra blogai – prisiminti hipeiskus laikus.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: