Maestro Algirdas Verbauskas prieš jubiliejinį koncertą susitiko su FM99 radio atstovais ir pasikalbėjo. Apie ką kalbėjo, klausykite prisegtame klipe, kurio audio takelis pasiskolintas iš FM99 archyvų.

Šį sekmadienį, sausio 22 dieną Algis su draugais padovanojo alytiškiams romantinės muzikos koncertą. Medvilnės klubo mažoji salė, talpinanti apie 130 žiūrovų, buvo pilna. Pateikimo forma atitiko Vakaruose populiarų Storytellers klubinės veiklos pavidalą, kai patys muzikantai pasakoja apie save ir kūrinių autorius, jų biografijos detales ir kitus pikantiškus įvykius jų gyvenime. Tai sukuria nuoširdžią, šiltą ir betarpišką atmosferą.

Skambėjo Antonino Dvoržako, Sergejaus Rachmaninovo, Roberto Schumanno kūriniai, kuriuos kartu su jubiliatu smuikininku Algirdu Verbausku atliko jo kolegos: Barbora Domarkaitė (smuikas), Arūnas Statkus (altas), Edmundas Kulikauskas (violončelė), Raminta Vaicekauskaitė (sopranas), Aleksandra Žvirblytė (fortepijonas). Tie, kurie dėl įvairių priežasčių negalėjo paklausyti, dar suspės tai padaryti Vilniuje sausio 29d. 16val. Taikomosios dailės muziejuje ( Arsenale ). Glūkoidų infotarnyba gavo patikimą žinią, jog ten dalyvaus gausi Vilniaus alytiškių glūkoidų grupė, klausys gyvo koncerto ir sveikins Algį įsimintino ir svarbaus jubiliejaus proga. Kviečiame dalyvauti.

Jurgiui Kunčinui 65. Reportažas LRT2 Panorama

Maestro A.Verbauskas apie save. Kalbina FM99

Tai toks romantinės kamerinės muzikos koncerto motto, kurį inspiravo praėjusių metų pabaigoje sukakę man du rimti jubiliejai. Naudojuosi proga šioje, mus visus suvienijančioje svetainėje, nuoširdžiausiai pakviesti mielus GLŪKOIDUS ateiti į koncertą ALYTUJE sausio 22 d. 18 val. AKKC mažojoje salėje (įjėjimas nemokamas), o VILNIUJE sausio 29d. 16val. Taikomosios dailės muziejuje ( Arsenale ) ir valandėlę pasiklausyti “gyvai“ puikios kamerinės muzikos. Būsiu laimingas matydamas Jus salėje!

Pagarbiai Algirdas Verbauskas

    Detaliai: programa, atlikėjai, kūriniai

mmmmmmmmmmmmmmmmmmmm

mmmmmmmmmmmmmmmmmmmm

ATMINIMO VAKARAS JURGIO KUNČINO  GIMIMO 65 -MEČIUI PAMINĖTI

Gerbiamieji, kitą penktadienį, sausio 13 d., 16 val. mūsų bibliotekoje vyks atminimo vakaras Jurgio Kunčino gimimo 65 -mečiui paminėti. Maloniai kviečiame dalyvauti.

Dalyvauja poetas Antanas A. JONYNAS, kompozitorius ir atlikėjas Alvydas A. JEGELEVIČIUS, šv. Benedikto literatūrinis sambūris SPINDULYS, Alytaus teatro aktoriai Onutė GUDAITYTĖ ir Eugenijus RAKAUSKAS

Pagarbiai – Giedrė Bulgakovienė Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos direktorė

Prie laužo paežerėje Julė visus pavaišino lydeka-silke, Tai Viktoro laimikis, paruoštas pagal specialią receptūrą ir skoniu pranokstantis įvairių   maximų sintetiniais prieskoniais prifarširuotą produkciją.

Igorio ir Jurgos mašinos muzonas atkartojo vasaros susitikimo metu skambėjusius, niekaip nepasimirštančius vinilo laikų hitus. Vidukas iš Kauno atvežė keletą DVD, kuriuos čia pat gyvai aptarėme. Vidas  Naujų metų išvakares praleis su Chris Norman ir Bonnie Tyler Kauno Arenoje. Muzikiniai pokalbiai tęsėsi ir Dzilbui švenčiant Naujuosius su Alvydu Petkevičium ir jo žmona Rasa. Alvydas pastebėjo, jog neteko pastebėti lietuvių estrados žvaigždę scenoje braukiant prakaito lašus, ko nepasakysi apie rokmenus, džazmenus ir šiaip įvairius singerius, kuriuos klausant, matai, jog jie sąžiningai dirba, atiduoda save čia ir dabar.

Sigitas „Kefas“ Kizala atvyko iš Londono pasimatyti su draugais ir pastebėjo, jei “anglas“ Kapitonas lankosi vasaros susitikimuose, tai Sigis, atvykdamas čia gruodžio paskutinę dieną, atstovauja londoniečius ir kitus Jungtinėje Karalystėje reziduojančius glūkoidus. Filme užfiksuota keletas linkėjimų visiems: jus sveikina muzmenas-veteranas Stasys Kazlauskas, sėkmingai besidarbuojantis muzikos mokykloje instrumentų priežiūros srityje, Algirdas Žemaitis ir jo dukra Rūta, nors labai skubėdami į šventinį simfoninio orkestro „Svajonė“ koncertą, kuriame groja ir Rūta, tarė keletą šiltų žodžių bendruomenei.

Plačiau ir vaizdžiai žiūrėkite filme “Naujųjų 2012 belaukiant“. Keletą Viktoro atsiųstų foto rasite galerijoje Glūkas 1981-2011

Iki naujų susitikimų.

Kamera ir montažas:   Dzilbus 

Kas džiugino glūkoidų skaitytojus 2011 metais? Viščiukus skaičiuoja rudenį, o mes savo gerbiamus, mylimus, tinklapiui dvasios įkvėpusius rėmėjus suskaičiuosime prieš Šv. Kalėdas. Kas tie šaunuoliai ir puikuolės, suradę valandą-kitą nepigaus savo laiko ir  taip prisidėję prie tinklapio palaikymo komandos.

Tai VILMANTĖ PETRUSEVIČIENĖ, pradžiuginusi straipsniu apie Miesto sodą – “Istorinės Alytaus vietos nepasimiršta: Miesto sodas 2“, VYTAUTAS GALBUOGIS net šešiose dalyse sąžiningai sudėliojo dar posovietinio vaikino įspūdžius, patirtus supuvusio kapitalizmo šalyje – Kanadoje 1991 metais (“Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį“).  Mūsų jaunimo atstovė AGNĖ DABREGAITĖ savo produktyvumu nušluostė nosį daugeliui gerbiamų, bet tylinčių glūkoidų ir taip pademonstravo, jog jaunimas yra cool.  Reportažai:  “Agnė ir muzika – visada drauge“,  “Laureatė: Agnė ir “Raudoni vakarai“

Dėkojame LAIMUČIUI URBANAVIČIUI už rašinį “Kriaušiaus vaikas“, ALBERTUI ANTANAVIČIUI už „Mūsų vardas Lietuva“. Padėka ,,Musica Romantica“ Saas-Fee, Šveicarija. Darbas ir laisvalaikis‘‘ straipsnio autoriui  ALGIRDUI VERBAUSKUI ir specialus jam ačiū už šveicariško grožio persunktų nuotraukų šūsnį Kelionių galerijai.

Muzikos tema amžinai gyva išliks glūkoidų pasaulyje. Tą įrodė IGORIS RIABOVAS, parašęs net tris analitines studijas: “Plastmasių karai. Antras epizodas: nauja viltis“, “CD vs LP: pralaimėtas karas“, “(Not) Too Old To Rock‘n‘Roll…Too Young To Die“.  Nuojauta neapgaus, jei sakysime, jog Igorį išprovokavo  EDMUNDO GEGUŽIO iš už Atlanto rašytas straipsnis „Apie vinilą: populiariai ir specialistams“. Edmundui dėkojame už Floridos vaizdus ir Key Westą. Speciali dėkavonė Sauliui Jegelevičiui už jubiliejinėje glūkoidų sueigoje pagrotą ir padainuotą The Beatles  “Across The Universe“. Neveltui NASA 2008 metais šį gabaliuką raketa išskraidino į Visatą kitoms galimai protingoms būtybėms susipažinti ir įvertinti…

Šio tinklapio administratorius DONATAS JUODIŠIUS pristatė labai sveikų pamąstymų apie pop muziką („Apie popsą ir ne popsą“). Tai dovana visiems, norintiems nepasimesti muzikos vertės suvokimo džiunglėse. Donatui dėkojame už logotipo sukūrimą, jubiliejiniam 30-tam glūkoidų  susibūrimui paminėti.

Glūkoidų pašto dėžutę korespondencija, nuorodomis, nuotraukomis 2011 metais tiesiog užvertė ALVYDAS  AUGUSTINAS  JEGELEVIČIUS. Alvydo aktyvai glūkoiduose vertinami aukštais balais. Dėkojame už Suvingio vaizdus rūke, paukščius ore, “Atsisiuntimų“ rubrikoje paskleistus patarimus, pastebėjimus ir straipsnius:  “Apie Aisčius knygoje „Lietuvos rokas“,  “Atsisveikinant su Mindaugu Tamošiūnu (1934-2011)“,  “Dėl mano mirties kalta tik santvarka… “

Mūsų foto galerijas pildė Alvydas  Augustinas  Jegelevičius ir nuolat džiugino Savaitės foto tematika, taip pat Viktoras Jonkus, šaunus žvejys ir lydekų gaudymo virtuozas, Pijus Juodišius, atsiuntęs savo piešinio reprodukciją, pavadintą “Diedukas Gintas prie laužo“ (galerija “Savaitės foto“), Laimutė Bendoraitienė atsiuntusi puikių nuotraukų iš rytinės USA pakrantės (galerija “Kelionės“). Vilniaus alytiškis Genius Vnarauskas nuolat papildo Atsisiuntimus, o kaunietis Zenonas Langaitis – fotogaleriją senovinių radio aparatų tema. Dėkojame Linai (Nyderlandai) už krūvelę puikių nuotraukų su jubiliejinio XXX-to susirinkimo akimirkomis (galerija “Glūkoidai – 1981 – 2011“). 

Dėkojame aktyviausiems tinklapio komentatoriams Rasai Petkevičienei ir Alvydui Jegelevičiui, taip pat Aldonai Marcinkevičienei, Giedrei Bulgakovienei, Albertui Antanavičiui, Vytautui Malinauskui, Žorai Bondarevui, Ilonai Orintienei, Igoriui Riabovui, Agnei Dabregaitei, Algirdui Verbauskaui, Vytautui Galbuogiui, Augustui Beišai, Jannai Riabovai (Vokietija), Vytautui Matulevičiui, Alvydui Petkevičiui, Sigitui Unguraičiui (USA), Virgilijui Beišai, Vytautui Palubinskui, Arūnui Savickui, Valentinui Chlevickui, Laimučiui Urbanavičiui ir daugeliui kitų.

Nuoširdūs šventiniai linkėjimai Alytaus apskrities portalo alytausgidas.lt ir radio stoties FM99 komandoms. Nauji metai – nauja sėkmė

Jaukių ir džiaugsmingų Šv. Kalėdų,  viltis išpildančių Naujųjų 2012 metų!!

Ivanas Jakovlevičius mėgo dėvėti dryžuotas kelnes. Bet sykį, tiesa, niekur nebuvo galima gauti dryžuotų kelnių. Ivanas Jakovlevičius ir “Leningradodiežd“ buvo, ir universalinėje, ir prekybos kieme, ir pasaže. Netgi i Ochtą nusitrenkė, bet niekur dryžuotų kelnių nerado. O senosios Ivanas Jakovlevičius kelnės taip susidėvėjo, kad buvo nebeįmanoma jų apsimauti. Ivanas Jakovlevičius lopė jas keletą kartų, bet galiausiai ir tai nepadėjo. Ivanas Jakovlevičius vėl apėjo visas parduotuves ir vėl neradęs dryžuotų kelnių pagaliau nusprendė nusipirkti languotas. Bet languotu kelnių niekur nebuvo. Tuomet Ivanas Jakovlevičius nusprendė nusipirkti pilkas kelnes, bet pilkų niekur nerado. Niekur nebuvo ir juodu kelnių, tinkančiu Ivano Jakovlevičiaus ūgiui. Tuomet Ivanas Jakovlevičius ėjo pirkti mėlynų kelnių, bet kol ieškojo, visur dingo ir mėlynos ir rudos. Ir štai Ivanas Jakovlevičiui teko pirkti žalias kelnes su geltonais taškučiais. Parduotuvėje Ivanas Jakovlevičius pasirodė, jog kelnės ne itin ryškios spalvos ir geltoni taškučiai visai nerėžia akies. Bet grįžęs namo, Ivanas Jakovlevičius pastebėjo, kad viena klešnė tarsi kilnaus atspalvio, užtat kita tiesiog melsvai žalsva, o geltoni taškeliai švieste šviečia. Ivanas Jakovlevičius pabandė išversti kelnes, bet kitoje pusėje abi kiškos kėsinosi pereiti į geltoną spalvą su žaliais žirniais ir atrodė tikrai linksmai …

Pakalbėkime apie parduotuves. Kada buvo geriau pirkti: prie sovietų ar dabar? Labai tiesmukiškas klausimas. Beje, išsireiškimas „prie sovietų“ rečiau naudojamas. Kasdieninėje kalboje dažniau išgirsi – „prie ruso“. Kai išgirsti sakant, kad prie ruso buvo geriau, nejučiomis pradedi lyginti, pavyzdžiui, kas vis tik geriau: negauti reikalingos prekės ar nesugebėti išsirinkti iš sunkiai suvokiamos jų gausos. Prisiminkime, kai mėsos skyriuje rasdavai tik taip vadinamus subproduktus, riebios kiaulienos nusipirksi (arba ne) pagal taloną (jei jį gausi).  Suomiškus batus, tirpią kavą ar vengrų marinuotus žirnelius  teisę pirkti turėjo tik aukštosios kastos atstovai: komunistinio rytojaus kūrėjų vadai, vadukai ir prie jų “pragmatiškai“ prisišlieję. Ir net ne parduotuvėje, bet specialiuose taškuose, skirtuose tuometiniams valdžiažmogiams apsitarnauti. Tiesa, puikios šviežios mėsos gabalą gali parūpinti mėsos kombinato išpjaustymo cecho asai, kurortiečiai Jonas V. ar Kazys B. Nelegalu, bet patogu. Buvo totalūs deficito laikai.

Šiandien parduotuvių lentynos užkrautos prekėmis iki lubų ir pastabūs sako, jog tai modifikuoti, su E, kinų ar no name gamybos ir dar begalę kitokių blogybių turintys gaminiai.  Nebus modifikuoto produkto –  iš bado išmirs Afrikos tautos. Taip teigia kai kurie aplinkosaugos specialistai ir demografai. Bet kodėl mūsų parduotuvėse tokio “afrikietiško“ maisto nuolat gausėja?

Kainos. Prie ruso už prekę, tą deficitinę, mokėdavai kartais  kelis kartus brangiau nei ji kainuoja. Dabar reklama, lankstinukai, maldauja apsilankyti parduotuvėje ir pirkti pigiau.  O dabartinės  nuolaidų siautulio  pagundos? Vis daugiau atsiranda piliečių, turinčių narkotinės pirkimo priklausomybės požymių. Dažnai perkame net nesusimastydami reikia-nereikia.

Nepamirškime apie galimybę   šiandien  laisvai nusipirkti aukščiausios kokybės prekę pasinaudojus internetinėmis eBay, amazon.com ar kitomis patikimomis parduotuvėmis. Sėdi namie prie kompo ir renkiesi, nereikia naudotis infošaltiniu VBS (viena boba sakė), dar gauni 3D vaizdą, išmatavimus, technines charakteristikas, naudotojo instrukciją, pirkėjų ar net ekspertų patarimus. Patogu ir pigiau nei realioje parduotuvėje.

„Prie ruso“ parduotuvių buvo ženkliai mažiau, o ir jų turinys apverktinas.

Šiandien prekybos centrų tiek priviso, kad naujų statyba pradėjo kirstis su miestiečių interesais. Vienu aspektu tai patogu, kad jų daug ir visur, nors, pavyzdžiui, RIMI Pulko gatvėje iš šešių kasos takelių dirba du arba vienas. Pirkėjui gerai, galima greitai ir patogiai apsipirkti. Strategija prekybos centrų statyboje sako: statyk miesto pakraščiuose,  toliau nuo miesto centro, miesto centrą ir prieigas palik mažiesiems, jiems irgi reikia vietos po saule, todėl šiandien vienareikšmiai galima teigti, kad Akropolis sunaikino Laisvės alėjos žavesį Kaune.

Miestų valdžios atstovai dažnai elgiasi kaip nebrandūs oportunistai, dalija leidimus ar tarpininkauja statant naujus supershopus. Toks sprendimas pastatyti dar vieną RIMI Alytuje, liūdina Statybininkų gatvės gyventojus, kurie šalia savo daugiaukščių ir pėsčiųjų tako turi pačių išpuoselėtą lopinėlį tikros gamtos, sidabrines egles, veją ir mielus jiems patiems ir jų vaikams prisiminimus. Apie tai trumpame filme papasakos Vytautas Galbuogis,  rašinių po Airiją mūsų tinklapiui  autorius, baldų dekupažo meistras ir to rajono gyventojas. Filme yra ir LNK TV reportažo “24 valandos“ fragmentas.

Tiems, kuriems “Senukai“  išdygo po langais, gali pasidalyti „įspūdžiais“ apie triukšmą ankstų rytą, sudegusio automobilinio kuro kvapą ir panašius dalykus, kurie miegamąjam miesto rajone virto tikrais svetimkūniais. Juk tas, anot Jurgio Kunčino, žmogidžių gyventojas  visą gyvenimą priverstas suktis karuselėje: žmogidė – sodas – garažas. Neatimkime jiems galimybės turėti gamtos lopinėlio tiesiai po langais, jiems tai tikra atgaiva. Net New Jorke, Wall streeto rajone, tarp dangų remiančių statinių pasodinti medžiai, pastatyti suoleliai ir stalai, kad klerkai, kramsnodami savo užkandžius darbo pertraukėlės metu,  pajustų iliuziją lyg  gamtoje būtų …

Kaip manote, kas lemia sprendimus bet kur statyti prekybos centrus. Tai jau visiškai panašu į anais laikais priimtą sprendimą išgriauti centrinės Alytaus miesto aikštės šiaurinę dalį. Vandalizmas dėl neišmanymo ar vardan pinigų?

Kamera ir montažas   Dzilbus + LNK TV laidos “24 valandos“ fragmentas 

Vienas baigiamųjų renginio akcentų alytietiškos Alberto Šekspyro Antanavičiaus dainos. Tikimės išgirsti sagą apie Seminariją ir, gal būt, net dainą apie glūkoidus – gamtos spermatozoidus …

Malonaus pasiklausymo. Smulkiau apie renginį žiūrėkite buklete.

    Renginio bukletas

Albertas atliko keletą savo kūrybos dainų, tarė keletą šiltų žodžių mūsų svetainei. Jurgio Kunčino viešojosios bibliotekos direktorė Giedrė Bulgakovienė patikino, jog tai tiktai ne paskutinis renginys. Viešoje erdvėje pasirodė muzmenas-veteranas, miesto sodo ploščiadkės gitaristas Liudas ‘‘Bulka‘‘ Bulkevičius. Apie tai žiūrėkite filmuotame reportaže.

□ Daugiau apie Liudą ir jo bendražygius – Aldonos Marcinkevičienės rašinyje ‘‘Glūkopedija: Miesto sodo muzikantai‘‘

Kamera ir montažas Dzilbus ||  Trukmė  00:03:10

Igoris pasitelkia ekspertų išvadas, tai palengvins diskusijos dalyviams priimti verdiktą

IGORIS RIABOVAS

UVERTIŪRA

Matydamas, jog savo pastebėjimais apie vinilą užkabinau jautrią temą, ir žmonių, ne iš nuogirdų žinančius apie vinilines plokšteles ir kompaktus, susidomėjimą, nutariau parašyti šį traktatą ir supažindinti su tikrų profių nuomonėmis ir išvadomis.

Daugelis mūsų per savo gyvenimą turėjom ne vieną (sorry už rusicizmą) „vertuškę“ (liet.-grotuvas). Aš pirmą kartą susipažinau su šiuo technikos stebuklu būdamas bene šešerių, tačiau niekada prieš tai ir vėliau, jau būdamas melomanu su stažu, nesidomėjau šių aparatų technine puse. Visi tie hercai, decibelai ir vatai sukeldavo man nepilnavertiškumo kompleksą. Kai manęs kartais klausia, ar besidomėdamas muzika neišmokau groti kokiu instrumentu, paprastai atsakau, jog moku groti tik „ant nervų“ (svetimų). Taigi, jeigu kalbėsim apie audio techniką, esu visiškas profanas.Todėl pasiknisau savo archyvuose, kuriuose yra šiek tiek užsienio leidinių šia tema, ir bandysiu kiek įmanoma trumpiau ir paprasta kalba jums atpasakoti apie kompaktus, vinilus ir su kuo jie valgomi. Nesiruošiu būti ekspertu, nors šiais laikais tai įprasta: šoumenai „vairuoja“ valstybę, verslo atstovai (dažniausiai smulkaus) vadina save direktoriais ir prezidentais, o „profkių“ absolventai sugeba dirbti „seimerių“ patarėjais bei politologais… Aš temoku uždėti diską, nuleisti ant jo adatą ir nustatyti garsą.

Taigi pristatau jums apžvalgą tema: „Plastmasių karai. Antras epizodas: Nauja viltis“. Atsiprašau, kad nenurodau šaltinių ir autorių- medžiaga parinkta iš įvairių metų įvairių leidinių ir ne visada autorius buvo nurodomas. Viskas, kas bus parašyta žemiau, „gruzins“ smegenis, iškels daug klausimų, bet tik tuo atveju, jeigu nežinai, kaip gaminami, tiražuojami ir remasteruojami vinilai, taigi nuo šio aspekto ir pradėsim.

Vos ne roko akmens amžiuje, arba priešskaitmeninėje epochoje, iš įrašų studijos, kurioje ką tik baigė įrašinėti naują albumą „Bitlai“, pasiuntinukas veždavo magnetinę juostą su įrašo originalu į gamyklą. Tokią juostą buvo įprasta vadinti master-tape. Gamykloje iš magnetofono garsas buvo nukreipiamas į stebuklingą prietaisą, kurio adata išpjaudavo takelius minkštame diske (jį vadindavo vaškiniu). Panaudojus galvanoplastines operacijas, buvo gaminamas metalinis atspaudas arba matrica, nuo kurios ir buvo daroma svarbiausia kopija –motininė matrica. Jos pagrindu iškepdavo daugybę matricų – „agentų Smitų“, kurios buvo siunčiamos į gamyklas bei kitas šalis. Iš šių matricų ir štampuodavo vinilinių diskų tiražus. Tai buvo idealus variantas, bet vėliau kapitalistai paskaičiavo, jog vaikyti konteinerius su matricomis po visą planetą yra nerentabilu, todėl į gamyklas siusdavo master-tape kopiją. Vietiniai inžinieriai pagamindavo kitas motinines ir tiražines matricas, kas jokiu būdu negerino garso kokybės. Vėliau vėl buvo paskaičiuota, jog ilgai saugoti „motinines matricas“ neapsimoka, todėl, jeigu reikėdavo išleisti papildomą tiražą, naujos matricos buvo gaminamos iš naujo, dažniausiai nenaudojant originalios master-tape. Dėl šios priežasties kolekcionierių tarpe vertinami pirmi tiražai ir kuo plokštelės numeris mažesnis, tuo ji brangesnė. Akivaizdu, kad ji ir skamba geriausiai.

90-ųjų pradžioje, kuomet elektroninė technika padarė milžinišką žingsnį į priekį, pradėta naudoti DMM (Direct Metal Mastering) technologija, kuomet signalas buvo pernešamas tiesiai į metalinį diską. Nuo ko gi priklauso vinilo kokybė? Yra pora milijonu faktorių – kai išeisiu į pensiją ir bus daug laisvo laiko, galėsiu juos visus išvardinti, tačiau kai kuriuos verta paminėti dabar:

#1. Atkūrimo greitis – 45 apsisukimų vinilai turi didelę persvarą prieš besisukančius 33 apsisukimų greičiu;
# 2. Tarpai tarp takelių – kuo platesni, tuo geriau.
# 3. Disko masė – storesni yra kokybiškesni.

Labai svarbi yra vieta, iš kurios auga gamybininkų rankos! Gamyklos įranga. Ypatinga tiražo kokybės kontrolė gaminant didelį tiražą, matrica susidėvi ir vinilai štampuojami vis blogesnės kokybės, todėl kontrolieriai privalo stabdyti procesą ir pakeisti matricą. Arba pakarti kurį nors iš darbininkų.

Vinilo cheminė sudėtis ir masės grynumas.

Spalvoti arba picture disc ne tokie kokybiški ir greičiau dėvisi.

Ir akivaizdu, jog didelę įtaką kokybei turi vinilų saugojimas tavo kolekcijoje. Visiškai netinkama vieta sandėliuke arba po pagalve.

Tradiciškai geriausiais plokštelių gamintojais laikomi Britanija ir JAV. Antras ešelonas: Japonija, Olandija, Vokietija (VFR) ir sąrašo gale Kanada bei likusi Vakarų Europa. Pirmieji visas savo plokštelių gamyklas uždarė japonai, o prabėgus dešimtmečiui jų pavyzdžiu pasekė Europa ir Amerika.

Apie 2006-sius, kuomet ore pakvipo vinilų renesansu, kai kurie gamybiniai vienetai buvo atstatyti, ir dabar rinkoje daug vinilinių diskų, ant kuriu nerasi šalies gamintojos pavadinimo. Daugelis kolekcionerių mano, jog jie gaminami Čekijoje. Šie tiražai smarkiai skiriasi nuo “old school’inių” ir turi savo pliusų bei minusų: senais gerais laikais vinilus gamino iš antrinių žaliavų, dabar gi jie gaminami tik iš chemiškai švarios masės, gaminamos tik masyvios, sunkios plokštelės. Šiuolaikiniai tiražai nėra dideli, todėl nuo vienos matricos štampuojamas nedidelis kopijų skaičius.

Jeigu su pliusais viskas aišku, tai apie minusus galima būtų parašyti visą knygą. Jei kas gerai sumokėtų – tai ir dvi. Nemokamai parašysiu apie kai kuriuos jų:

#1. Sena, išėjusi į pensiją master-tape;
# 2. Juostos masteringas - pasitaiko ir neaiškios kilmės juostų;
# 3. Matrica nukopijuota iš CD (visiškai klinikinis atvejis!)
# 4. Ir dar velniažin kas…

21-ame amžiuje master-tape nėra kokybės garantas: jos susidėvi, išdžiūsta, jas suėda tarakonai. Geriausiu atveju tai būna vos ne kartu su mamutais amžiname įšale užkonservuota trečia kopija. Neretai šiuolaikinį vinilą puošia užrašas: „iš geriausiai išsilaikiusių šaltinių“, o tai gali reikšti, jog „geriausiai išsilaikęs šaltinis“ bus magnetinė kasetė, pirkta Zimbabvės turguje. Solidūs leidėjai dažnai garso įrašo šaltinį nurodo ant voko, arba voko viduje, todėl galima sužinoti masteringo autorių, leidimo datą ir pan. Deja, solidžių ir sąžiningų leidėjų ne tiek jau ir daug, gal šiek tiek daugiau, nei sąžiningų politikų. Gerą kokybę garantuoja tik specifiniai audiofiliniai leidiniai, tokie kaip Mobile Fidelity Sounds Lab arba Audio Fidelity.

Nenusibodo? Tada – attention! Programos vinis – vinilas prieš CD ekspertų akimis.

VINILAS PRIEŠ CD EKSPERTŲ AKIMIS.

Praeitame straipsnyje aš pernelyg aštriai užsipuoliau kompaktą ir dabar turiu pareigą atsiprašyti. Pabandykim prisikasti iki tiesos ne emociškai, o pasitelkus profių nuomonę. Paskutinius bene tris metus dažnai girdžiu, jog vinilas šimtą kartų geriau už CD. Kas iš tikrųjų yra keista, kad taip dažnai sako personažai, kurie ne tik kad vinilo, bet ir normalaus CD neturėjo rankose (kiniečių produktas nėra normalus CD). Melomano atviravimai, kai apkabindamas tave per petį išpila tau ant kelnių alaus bokalą su žodžiais: “Seni, vakar praklausiau „Black Sabbath – Paranoid“ kompakte ir vinile. Žemė ir dangus! Vinilas jėga! (atsiraugėjimas)“. Klausiu, koks vinilas, koks CD, kuris leidimas, ar testuotas ekspertų? Pasirodo, jog bičas naiviai sulygino penktą 1977m. olandų leidimą su trečiu remasteruotu egzemplioriumi. Galima sakyti, kad tai du visiškai skirtingi diskai, pvz. „Pink Floyd“ – „Dark Side Of The Moon“ turi net 11 oficialių remasteruotų CD versijų! Ką sakyti apie vinilinius variantus, kurių ir pats Liuciferis nesuskaičiuotų (jis man sakė, lyg bandė, bet greit atsibodo). Norint adekvačiai įvertinti vinilo ir CD akustinius sugebėjimus, turi būti vienodi skaitmeninis ir analoginis šaltiniai. Žurnalo „SOS“(Sound on Sound) rusiškoje versijoje radau įdomias schemas , kurios parodo su kokia technika reikia testuoti vinilą ir CD. Tai tipinės audio sistemos. Pirma schema paprastesnė, o kita jau su „pribambasais“ –naudojamų aparatų kaina turi būti maždaug vienoda ir to paties gamintojo. Paprastai žmonės šį testą atlieka namuose, turėdami kiniečių gamybos CD grotuvą už $300 ir vinilui skirta plejerį už $500, ir tarsi būtų Albertas Einšteinas, tik prisirijęs acid queen, su aplombu daro gilias ir išmintingas išvadas… Žurnalo „SOS“ ekspertas, atlikęs šį eksperimentą, naudojo CD grotuvą už 3700 LT ir vinilui skirta grotuvą už 3900 LT.  Fonokorektorius buvo lempinis, kas iš esmės keičia garso kokybę.

Buvo atrinkti šių žanrų diskai: džiazas, metalas, klasikinis rokas, pank rokas, indi rokas ir elektroninė muzika.

Klasikinis rokas: „Rolling Stones“ albumas „Between the buttons“. Tiek vinilas, tiek CD su šia užduotim susidorojo beveik vienodai- tik vinile ryškiau skambėjo bosai.

Metalas: Džonas Zornas ir „Painkiller“ albumas „Burried Secrets“ – metalo ir džiazo „fjužinas“, todėl šis testas atstojo ir džiazą, ir metalą. Skambėjimas buvo visiškai vienodas.

Pank rokas: iš tiesu pank rokas geriausiai tinka vinilui. Jeigu neaišku kodėl – tu ne pankas (besidomintiems galėsiu kada nors paaiškinti). Pankus atstovavo „Ramones“ su albumu „All the stuff and more vol.1“. CD buvo remasteruota 2001m. versija, o vinilas- 1977m. antras leidimas. Ekspertas pabrėžė, jog kompaktas skambėjo garsiai ir agresyviai, na, o vinilas buvo linksmesnis, piktesnis ir draiviškesnis, žodžiu, pankiškesnis.

Indi rokas: šiam stiliui atstovavo grupė „Pixies“ ir albumas „Surfer Rosa“. Abiejų formatų diskai buvo 1988 metų originalai, tačiau teste dalyvavo ir audiofilinis, mano jau minėtos firmos „Mobile Fidelity Sound Lab“ vinilas. Standartinis CD skambėjo išties tragiškai ir jo atsilikimas nuo kitų dviejų buvo milžiniškas. Vinilas skambėjo gyvai ir šiltai. O ką gi audiofilinis MFSL? Ekspertui pritrūko žodžių ir jis parašė trumpai- „Fantastika!!“. Šis vinilas ir tapo nugalėtoju.

Verdiktas buvo toks: vinilas ne visada nugali, tačiau jis turi šiltesnį skambėjimą, geresni bosai, bet jeigu įrašas labai intensyvus, juntamas blogas instrumentų pasiskirstymas. Daugeliu atvejų paprastas klausytojas net nepastebės skirtumo. Ekspertas pabrėžė, jog tam, kad CD pagal garso gyvumą ir bosus susilygintu su vinilu, CD plejeris turi kainuoti bent tris kartus brangiau už vinilinį grotuvą.

Testas buvo atliekamas su šiais aparatais:

vinilų grotuvas Pro-Ject 1 – Xpression III Classic Piano Black (3900LT)*
kartridžas Goldring 1012 Gx (770LT)
fonokorektorius Pro-Ject Tube Box II (1500LT)
CD grotuvas Cambridge Azur 740C (3700LT)
stiprintuvas C.E.C. Amp 5300 R (nuo 6800LT)
skaitmeninis plejeris (nuo 3000LT)
akustika Vandersteen 1C (4750LT)
konverteris ЦАП arba DAC (Digital to Analog Converter) nuo 1400LT
laidai XLO (400LT/ 1m)
laidai Nordost (500LT/ 1m)
*Kainos nurodytos litais pagal nustatytą lito ir dolerio kursą.

Ir pagaliau svarbiausias klausimas: ar gali senas vinilas konkuruoti su CD? Dažnai būna, kad CD nugali vinilą, bet nepamirškim vieno svarbaus šio klausimo aspekto – autentiškumo. Visi (tikiuosi) nori girdėti koks buvo garsas, o ne koks yra. Daugelis vinilinių albumų neišgyveno iki skaitmeninės eros, bet jie ir nebuvo tam skirti…

EPITAFIJA.

Vinilas tikrai nėra idealus – techniškai jo garsinis resursas yra mažesnis už CD. Kita vertus, norint pajusti visus CD niuansus, turi būti aukštos klasės aparatūra už žmonišką kainą. Vinilo resursas atsiskleidžia paprasčiau ir pigiau. Neabejotinai daug priklauso ir nuo pačio kompakto: po 90-ųjų Lietuvą užplūdo pigūs rusiški piratiniai CD. Kaip žinia, daugelis buvusių karo gamyklų Rusijoje buvo „prichvatizuotos“ ir jose atsirado nelegalūs kompaktų gamybos cechai. Ir štai sėdi koks neatsargiai padaręs „pochmielą“ praporščikas ir kepa kompaktus, kuriuose trūkdavo ištisų kompozicijų. Apie poligrafiją aš apskritai patylėsiu. Ar žinot, kokiam pavidale jie atkeliaudavo pas mus? Ant medinio baslio sumauta keli šimtai CD ir atskirai nuo jų- albumų viršeliai, kuriuos reikėdavo sukarpyti žirklėmis. Beje, popierius mažai kuo skyrėsi nuo tualetinio. Ir mes juos pirkdavom. O ką daryt? Kitokių dar nebuvo.

Jeigu kalbėsim apie grotuvus, čia irgi apstu niuansų: šiais laikais jie dažniausiai komplektuojami dalimis. Yra grotuvas, atskirai perkamas kartridžas su adata ir pagaliau fonokorektorius (geriausiai lempinis). Jeigu šeimos iždas neturi pakankamai aukso luitų, verta taupyti pasirenkant pigesnius (nebūtinai geros kokybės) variantus ir laukti, kada atvyks karavanai su auksu. Bet nepamirškit, kad aplink bujoja išmaniosios skaitmeninės technologijos (atskleisiu savo slaptą svajonę: laukiu kada atsiras išmanusis TV pultelis, kuris reaguotu į mano balsą, bo baigiu nutrinti pirštų galus) ir kompaktų visad bus daugiau, nei vinilų. Ir su tuo reikia susitaikyti.

Teisus yra Donatas „Juodo“: kas geria alų, o kas klausosi Bethoveno. Jedem das Seine.

Daugiau mūsų autorių rašinių vinilo ir melomanų tema:

□  CD vs LP: pralaimėtas karas
□  Kauno susitikimai. 2011 spalis
□  Apie vinilą: populiariai ir specialistams
□ Vinilo fanai niekur nedingo
□  Melomanai renka visų laikų TOP 5
□  Alytaus melomanų fotogalerija
□  Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.1)
□  Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.2)
□  Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.3) 
□  Jim Morrison’s Memory Pop Club

Bekalbant su Šančių magnatais, paaiškėjo, jog Edmundas Gegužis, kuris maloniai parašo iš USA mūsų tinklapiui, gyveno Kaune, visai netoli Viduko namo. Jie pažįsta vienas kitą.

Kitas filmo epizodas papasakos apie Kauno vinilo veteraną Rimą Piligrimą iš Žaliakalnio. Kai lankaisi pas jį, nesvarbu ar 1971 ar 2011 metais, randi nekintančią melomanišką atmosferą, pradedant darbo kambariu ir baigiant Rimo filosofija.

Filme matysite anonsą ir pirmą naujo songo repeticiją, kurį šių metų gruodžio 31 ar 2012 liepos mėnesį padainuos glūkoidžių grupsas AGNĖ, ILONA, RASA. Dar Donatas išsakė keletą subalansuotų minčių apie vinilą ir kokybišką garsą. Filmo pabaigoje pateiksime įrodymus, jog kvailiems Dzilbaus poelgiams laikas įtakos nedaro.

Linkime 15 minučių apsilankyti Kaune pas jums  žinomas personas.

Kamera Dzilbus/Donatas/Laima  || Montažas Dzilbus

Šįkart jame dalyvaus du  žinomi skirtingų kartų Lietuvos poetai – Algimantas BALTAKIS bei  Valdas  GEDGAUDAS. Autorių  kūrybą pristatys, su jais  diskutuos literatūros kritikas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis  redaktorius Valentinas SVENTICKAS. Literatūrinį susitikimo  vyksmą paįvairins Merkinės  jaunimo etnokultūros grupės „KUKUMBALIS“  atliekamos  autorinės dainos.

Šio vakaro metu taip pat pristatysime ką tik dienos šviesą išvydusį literatūrinį almanachą „ Imbiero vakarai.2008 2010 “, kurį visi šio susitikimo dalyviai gaus dovanų.

Jei apie vinilą tai išsamiai. Šis Igorio rašinys, tai tęsinys, vystant Edmundo Gegužio mintis ankstesniame poste „Apie vinilą: populiariai ir specialistams“. Tiek audiofilų diskusijose apie garso aparatūros skambėjimo niuansus, tiek melomanų – kompaktinio disko ir vinilinio skambėjimo skirtumus, svarbu surasti takoskyrą tarp objektyvaus garso suvokimo ir religijos. Religiją nereikėtų suprasti tiesiogine prasme. Dėl garso kokybės, kai kalbama apie super kokybišką – net ir specialistų aplinkoje turėsime nuomonių įvairovę

IGORIS RIABOVAS

Džiaugiuosi, kad kompaktas prakišo. Taip jam ir reikia. Mes buvom apkvailinti: kompaktai tarsi iš metalo padaryti atrodė amžini. Labai greitai supratom – tai paprasto plastiko gabalas. Garso kokybę galėjo nulemti riebių pirštų atspaudas, o nuo smulkaus įbrėžimo šokinėdavo, praleisdamas ištisus fragmentus, arba žagsėdavo kaip užstrigęs robotas. Panaudojęs kelis nesudėtingus pirštų judesius, galėjai pasigaminti aibę kopijų, atimdamas iš jo nekaltybę ir išskirtinumą. Sutinku, audiofilai (išskirtinai švaraus garso apologetai) džiūgavo ir kaifavo nuo išgryninto garso. Tačiau pažvelkim tiesai į akis: visi tie „filai“ (kuo jie bebūtų)- tai taip vulgaru! Kompaktuose viskas buvo taip miniatiūriška, taip sterilu ir taip prieinama! Vien tas faktas, kad jie užleido savo pozicijas nematomam priešui – „pumpavimui“ iš interneto, daug ką pasako. Pažiūrėkit į bet kurio „supermarketo“ muzikos skyriaus lentynas: išskyrus DVD ir retos žemo lygio vietinės pop-produkcijos, nieko nerasi. Krachas! Žodžiu, kompaktai – šlamštas, kuriuos pražudė pelė ir klaviatūra ant darbo stalo.

O tuo tarpu tas, kurį jie bandė nugalėti, ne tik išgyveno, bet ir po truputį grįžta į savo vietą melomanų lentynose. Taip, jūs atspėjot – tai senas, geras draugas vinilas! Ar pamenat, kaip klausydavomės plokštelių? Uždedi ją ant guminio grotuvo disko, atsargiai nuleidi adatėlę ant juodo apskritimo, prieš tai nustatęs greitį…ir… Pamenat tą nuostabu elektrostatinį traškesiuką? It kepamas ant petelnios nugarinės šmotas. Ir tas mielas bėgančios takeliu adatos garsas. O po to garso sprogimas- toks gyvas ir šiltas, tarytum iš dinamikų išsiveržė tikra rokenrolinė vaivorykštė!.. Kas be ko – buvo ir dulkių, ir įbrėžimų, bet tai buvo lengvas priminimas, jog „Demons and Wizards“ jūs klausotės anaiptol ne pirmą ir netgi ne dešimtą kartą. Tiesa, kas dvidešimt minučių jums trumpam nutraukdavo malonumą ir reikėdavo apversti plokštelę… Neslėpsiu, kartais ir tonarmas elgdavosi it pasiutęs kojotas, lėkdamas į disko centrą, bet jo sutramdymui buvo naudojama izoliacija ir sovietinis metalinis rublis (neturint po ranka sidabrinio „dolco“), lipdomas ant galvutės. Tačiau visa kita buvo nepriekaištinga, ar ne? Vinilas buvo stangrus ir elastingas. Jeigu jo nekiši į orkaitę ir nedaužysi kūju (arba kaip mūsų bičiulis Žydas – nepjaustysi ant jo lašinių), jis galėjo atlaikyti visas jaunatviškos kasdienybės negandas, pradedant netikėtai išsiveržusiu skrandžio turiniu bei „Gamzos“ lašais ir baigiant sportbačių atspaudais ant blizgančio paviršiaus…(Jums taip nebuvo?? Netikiu!)

O prisimenat, kaip nuostabiai jie buvo apipavidalinti? Apie tai galima parašyti rimtą traktatą! Geriausi fotografai, dailininkai, dizaineriai su meile ir atsidavimu kurdavo plokštelių vokus, kiekvienas piešinys ar fotografija turėjo savo, kartais net užkoduotą, prasmę. Stormas Torgersonas, Endis Vorholas, Rodžeris Dinas, Maiklas Kuperis – be jų ir daugelio kitų „Pink Floyd“, „Yes“, „Rolling Stones“ etc. albumai būtų praradę daug savo emocinio potencialo. Pamenat „Bitlų“ garsujį „Seržantą Pipirą“? Viduje buvo posteris, kurį iškirpus galėjai pasigaminti ženkliuką – „blyną“. Arba „Jethro Tull“ albumas „Stand Up“, kurį atskleidus, Džonas Andersonas ir Co atsistodavo prieš tave. O skandalingas Džimio Hendrikso „Electric Ladyland“? Turiu jo „kastruotą“ CD kopiją… Neduokdie…

Gaila, bet per paskutinius du „fastfudo“ dešimtmečius vinilas buvo nustumtas giliai į spintą arba iškeliavo vingiuotais mainų-dovanų-pardavimų keliais ir mus pavergė fašistinis CD rėžimas. Tačiau dabar, kai šis bjaurus formatas agonizuoja, juodas vinilinis bičiulis lėtai įslenka į melomanų sąmonę ir garbingiausias kolekcijų vietas. Nesu pirmas, kas apie tai suprato – dar 1998 metais garbusis „New York Times“ raportavo apie vinilo sugrižimą. Vinilas tai kažkas realaus – jis jums garantuoja išskirtini melomano statusą, apie jus šnibždėsis vaikėzai – „Krūtas bičas!“, Antakalnio turgelyje jūs būsit ypatingai gerbiamas, jeigu po pažastim pasikišit „The Doors“ plokštelę. Nieko nėra nuostabaus tame, jog „atrasit“ kokią nors grupę MySpace, ar ne? Tai tik įrodo, kad mokate „guglinti“, bet tikras roko kareivis, būdamas „geroj“ Europoj (suprask, ne Lietuvoj), paskutinį euro grašį atiduos už vinilą, rastą nuošaliam „sekondhende“. Ten gali rasti tokius lobius, nuo kurių kaipmat nuneš stogą! Ir joks skaitmeninis „remasteruotas“ mp3 su 320 bitreitu niekada nebus jo vertas. Ir žinot kas už jo stovi? Žmonės. Ne avatarai, o žmonės su jų aistrom, prietarais ir keistais muzikiniais skoniais, kurių tarpe atrasit daug draugų. Ir malonumų. Ir dėmesio. Netgi moterų tarpe.

Reziumė. Ar išgelbės vinilas muzikos industriją? Ne, ji pasmerkta. Tačiau šitame šaltame, bedvasiame, technologiniame-virtualiame pasaulyje, kur draugai tik „nikai“ „geimerių“ forume, vinilas gali išgelbėti jūsų sielą ir vėl pasijusite žmogumi. Ištraukit į dienos šviesą voratinkliais apaugusias dėžes, gal jose rasit pamirštą vinilą? Jūsų grotuvas seniai jo laukia.

…Mane dažnai aplanko keistas sapnas: esu pas Dievo pavaduotoją kultūros reikalams. Anas rūsčiu veidu klausia: “Kur padėjai, niekadėjau, savo vinilų kolekciją?“. Ką jam atsakyt? Tyliu…

Daugiau Igorio Riabovo rašinių glūkoiduose:

□  (Not) Too Old To Rock‘n‘Roll…Too Young To Die
□  Gyvenimas ir mirtis: Džimis Morisonas ir Džonas Lenonas
□  Woodstock’o legenda Canned Heat Suvalkuose
□ Kas galėjo nurungti roko grandus?

Šie metai, tai 40 metų sukaktis, kai Alytuje įsisuko vinilo fanų karuselė. Pas Igorį namų durys niekada nebuvo užvertos, bet ir sutalpinti visus norinčius buvo sudėtinga. Vilniaus gatvėje pas Romą “Cviaką“ Vaitkevičių vykdavo LP kopijavimas ar perašinėjimas iš juostos į juostą ant legendinio magnetofono Aidas 9M,  šį aparatą savo prisiminimuose nevengdavo paminėti ir Vytautas Kernagis. Visi panašiai pradėjome. Šia proga publikuojame pora Edmundo Gegužio laiškų glūkoidams. Paliečiama amžina melomanų diskusijų tema – kas geriau: vinilas ar CD. Daugiau apie Edmundą rasite poste “Vinilo fanai niekur nedingo“. Keletas įspūdžių iš siauros sausumos juostos, užbaigiančios Floridos pusiasalio pietinę dalį ir kuo tai susiję su vinilu. Skaitantiems pirmą kartą vinilo tema, maloniai paaiškiname, jog vinilu vadinama iki 1990 metų naudota analoginio garso įrašo laikmena arba tiesiog plokštelė dar vadinama Long Play Album (LP). Vėliau vinilą nukarūnavo skaitmeninis garso įrašas, platinamas Compact Disc (CD) formatu arba tiesiog kompaktas. Tik ar iš tikrųjų nukarūnavo?..

EDMUNDAS GEGUŽIS

KEY WEST
Key West su šeima aplankom jau trečią kartą, tai nėra labai ilga kelionė, turint omenyje, kad keliai geri, neapkrauti. Vidurdienį, išvažiavus iš Karolinos, ryte jau būni Salose.
Amerika labai graži, daug nuostabių vietų, kalnų (Colorado), lygumų (Oklahoma), dykumu ar pusdykumių (Nevada, Arizona, New Mexico). Esu pervažiavęs nuo Ramiojo iki Atlanto vandenyno kokius 8 kartus, ir vienas, ir su šeima. Kelionė užtrunka 2-3 paras, kelionės pradžioje jaudiniesi, kad sėkmingai pervažiuotum, o į pabaigą pavargsti, jau nebebūna įkvėpio geroms nuotraukoms.
Šiek tiek nuotraukų iš Floridos Key West miestelio, 100 myliu nuo Miami, link Kubos, saloje. Foto patalpintos galerijoje KELIONĖS. Čia gyveno Ernestas Hemingvėjus, labai puiki vieta. Beatles tai radau paveikslų galerijoje centrinėje miestelio gatvėje, gan įdomūs kolekciniai darbai. Bendrai miestelyje daug meno dirbinių su muzikantų portretais.

VINILAS
Kai dėl vinilo ar CD palyginimo garso kokybės atžvilgiu, mano nuomone, ir vienas, ir kitas formatas yra geri, jei klausai ant geros aparatūros ir CD išleisti geros kompanijos. Išleisti tokių kompanijų kaip MFSL ar Pony Canyon, skamba irgi gan natūraliai.

Pasidairykime Edmundo internetiniame vinilo shope

Daugiau Edmundo Gegužio rašinių glūkoiduose:
□ Vinilo fanai niekur nedingo
Janna primena apie  idėjiškai “kenksmingą“ muziką:
□ Užsienio grupių ir atlikėjų sąrašas, kurių repertuare yra idėjiškai kenksmingų kūrinių

Dvi geros žinios. Agnė, festivalyje-konkurse pelno laureato diplomą. Donatas atveža lietuvių muzikos CD, kurį neįmanoma identifikuoti kaip lietuvių atlikėjų muzikavimą. Tai ženklas, kad lietuvių pop-rock-jazz progresuoja.

AGNĖ DABREGAITĖ
Moksleivė

Raudoni Vakarai… Šią dainą sukūrė Ieva Norkutė. Tiksliai nežinau nei kur ji gyvena, nei kas ji per žmogus, tačiau žinau, kad kuria nuostabias dainas. Dainą radau specialiai šiam festivaliui-konkursui. Kūrinį pagražino, ir man akomponavo Beata (fortepionas) ir Milda (smuikas). Joms labai dėkinga. Renginys “Volunge šauk ąžuole“. Jame dalyvavo daugybė žmonių, norinčių išreikšti pagarbą Lietuvai. Viskas vyko Utenos muzikos mokykloje. Buvo kelios atskiros kategorijos, tiksliau trys, daina atlikta pagal kito autoriaus muziką ir žodžius, savos kūrybos daina ir poezija. Kiekvienoje kategorijoje buvo apie 25 pasirodymus, tad  festivalis buvo tikrai ilgas. Po pasirodymo dar ilgokai turėjau laukti apdovanojimų, bet po ilgo laukimo gavau atpildą – laureato diplomą, 100 litų knygyno „Vaga“ čekį bei ekskursiją po Vilnių, užsukant į Seimo rūmus.

Toliau planuoju dainuoti tokio pobūdžio dainas. Ramias ir kažkodėl minorines. Man tokios dainos pačios gražiausios, bet žmonės ne visada jas supranta. Kas šiais laikasi nori eiti atgal? Tačiau su mielu noru padainuočiau kartu su Šekspyru. Labiausiai dainuoti patinka rhithm&blues stiliaus dainas, tiesą sakant, man jos labiausiai tinka. Klausytis labiausiai mėgtu house, trance, dubstep na, ir kas be ko, garsiausių pasaulio DJ. Ištikrųjų muzikos mokykloje dabar aš jau retas svečias, tačiau tikrai nepamiršau muzikos, kaip matote štai kokie rezultatai. Dabar dainuoti mokausi pas mokytoją Jūratę Katinienę. Aš ją dievinu, ji visada pasakys kas blogai, o jei gerai – pagirs. Dar nepatvirtintais duomenimis šiais metai turėčiau dalyvauti „Dainų dainelėje“.

Iki naujų susitikimų glūkoidų puslapiuose.

Daugiau Agnės rašinių:

□ Agnė ir muzika visada drauge

Montažas Dzilbus   ||  Trukmė 02:49

“Musica Romantica“ simfoninės ir kamerinės muzikos festivalis vyksta rugpjūčio pirmoje pusėje nuostabiame Šveicarijos Alpių kalnų kurorte Saas-Fee, kuris randasi 1800 metrų aukštyje virš jūros lygio. Šiais metais čia groti buvo pakviestas Lietuvos Nacionalinis Simfoninis Orkestras. Šio festivalio siela ir meno vadovė, talentinga brazilų kilmės pianistė ir dirigentė Eliane Rodrigues grojo su mūsų orkestru kaip solistė (L.van Bethoven, S.Rachmaninov fort.koncertai) bei paruošė ir dirigavo keletą koncertinių programų. Taip pat tris programas dirigavo mūsų maestro J.Domarkas ir vieną belgų – Dirk Vermeulen. Festivalio metu žmonės buvo kviečiami ne tik į koncertus, bet ir galėjo ateiti paklausyti muzikos repeticijų metu.

Tomis dienomis čia vyko ir miestelio šventė, mugės, kiti kultūriniai renginiai. Koncertai vyksta čia esančioje pagrindinėje, šiuolaikinės architektūros bažnyčioje.
Ši išvyka orkestro gastrolių istorijoje reta išimtis, nes apie dvi savaites buvome vienoje vietoje nuostabioje gamtos apsuptyje, turėjome puikias darbo, gyvenimo ir poilsio sąlygas. Šis kalnų kurortas nebe reikalo vadinamas Šveicarijos Alpių perlu, esantis išskirtinėje geografinėje vietovėje, turintis itin ekologiškas gamtos ir oro sąlygas. Miestelyje esantys šimtai pastatų, tai vien tik viešbučiai. Juose taip pat įsikūrę restoranai, kavinės, parduotuvės bei įvairių paslaugų biurai. Kadangi kurortas turi ekologinį statusą, jo gatvelėmis važinėja tik elektromobiliai. Čia atvykstantys poilsiautojai, tarnautojai savo automobilius ir autobusus palieka miestelio pakraštyje esančiame parkinge. Dauguma čia dirbančių gyvena žemiau esančiuose miesteliuose Saas-Griund, Saas- Almagell ar Saas-Balen.

Dauguma poilsiautojų atvažiuoja aktyviam poilsiui. Labai mėgstamos pėsčiųjų įvairaus sudėtingumo trąsos, galima pasikelti keltuvais penkiais maršrutais ir tęsti toliau žygį iki trijų kilometrų aukščio ar grįžti jau savom kojom iki pat miestelio.Taip pat vasarą labai gausu snieglentininkų ir kalnų slidininkų, kurie keliasi slidinėti į 3500 metrų aukštyje esančius sniegynus. Na o žiemą Saas-Fee tampa slidinėtojų ir žiemos pramogų rojumi.

Ir šį kartą jau iš anksto turėdamas turo tvarkaraštį ir šiokios tokios informacijos, nes Eliane Rodrigues repetavo su mumis Vilniuje, nusiteikiau praleisti turiningai ir aktyviai būsimą laisvalaikį. Labai pravertė pasiimti tvirti sportiniai batai, su kuriais patogiai jaučiausi kopdamas kalnuose ir sniego takais.

Beprotiškai fantastiškų (pagal V.Kernagį) vaizdų regėjau ir užfiksavau klajodamas po Saas-Fee, jo apylinkes ir kalnus. Tikiuosi, kad Gintas Jūsų dėmesiui sumontuos iš mano turimos medžiagos video-foto apžvalgą, kuri papildys šiuos mano įspūdžius.

Su linkėjimais  Algirdas Verbauskas

Kamera Algirdas ||  montažas Dzilbus   ||  Trukmė 08:40