Sparnuota frazė, jog šiandien Alytuje rasti alytiškį yra sunkiau negu Amerikoje indėną, neturėtų žeisti alytiškių. Prasmė kita – ar tikrai šeimininkiškai ir su meile puoselėjamas miestas, ar maximų invazija išspręs automobilių stovėjimo problemas miegamuose rajonuose ir išgražins duobėtas, dulkėtas kai kuriuose miesto rajonuose pusei amžiaus užmirštas gatves. Gal aukščiausios būsto šildymo kainos Lietuvoje, taip pat gero ūkininkavimo ”top rezultatas”. Kuo mielas ir mylimas gimtasis miestas – skaitykite Rasos Petkevičienės pastebėjimuose

RASA PETKEVIČIENĖ

Išsiskleidus ir pražydus visai Alytaus medžių įvairovei, nepaisant daugybės savojo ego pasipriešinimų, ėmiau prasprogau ir aš. Nežinau, kas man pasitarnavo „Višniavskio tepalu“, ( kaip žinia, jis tik padeda greičiau prasprogti, bet negydo), bijodama, jog daugelis dalykų nepradėtų „dvokti“, skubiai ėmiausi savigydos – pasikalbėjimo.
O kalbėtis noriu apie Alytų ir santykį su juo. Klausimų kyla daug. Ir filosofiškų (lai neįsižeidžia pragmatiškieji protai). Kas man yra ši erdvė? Koks jis ir ką man reiškia mano gimtasis miestas?. Ar pagal jį aš galiu atpažinti save ir būti atpažinta? Ar aš suvokiu savo miestą, kaip savo sielos tėvynę, tuo pačiu tapdama jos atradėja. Ar mano miestas tampa mano dvasinio gyvenimo forma, ar pasaulis yra ten, kur esu aš, mano „kūryba“, intelektualiniai „projektai“ ir idėjos; nes , jei pasaulis yra ten - kur manęs nėra, tai, deja, jau ne laisvo, o masinio žmogaus galvosena ir jausena.

Taigi, gimtasis miestas man visų pirma yra dvasinės priklausomybės forma; ir nesvarbu, kokiame pasaulio krašte bebūčiau, begyvenčiau, visur ir visada jausiuos alytiškė. Bet būna visaip. O tame „visaip“ gali visaip ir atsitikti, netgi baisiausia: kai tavo miestas tampa tik fizine buvimo vieta, tuo pačiu tavo dvasinė tėvynė – beprasme ir nužmoginta.

O kai jau „šitei“, tai tavo „miescelis“ tampa absoliučiai nesaugus nuo mūsų pačių ir mums patiems. Dėl baimės bei abejingumo, paruošiančių sąlygas įvairaus plauko piratukų siautėjimui, kurių laivas, užuodus grobį, netikėtai išnyra iš tamsos – paplėšikauja paplėšikauja – ir vėl išnyksta tamsoje. Dažnas taip pat ir „lapių vištidėje“ populiacijos pagausėjimas bei europietiškas kelnes užsimovusių įvairių strateguotojų bei „projektų“ darytojų radimasis. Ir vis tai – „tam“, „kažkokiam“ Alytui. O iš tikrųjų – tai jo grobstymas gabalėliais, idant patogiai įsitaisyčiau valdžioje, įtakų sferoje, nuosavam rezervate su aukšta tvora ir užrašu „piktas šuo“ (suprask: privati valda). Yra daug prasigyvenimo šaltinių žmogui, alytiškiui – taip pat…

Va, jeigu aš atsidurčiau įtakų sferon, tai projektus leisčiau „daryti“ tik gerai atpažintam - šitam Alytui. Šitam, kuriame gimė idėja sukurti gliukoidų judėjimą, šitam, kur gyvena Vidzgirio krašto „Mekas“ – Dzilbus, šiam, kur gimė ir gyveno , o dabar sugrįžta kartu su ataidinčiais „Karklais“ ar žuveliokų radimosi paaiškinimu Alvydas J. Šiam, kuriame „nuo amžių“ būna pastovi, kantri ir ištikima Alvydo P. Studija, amžinam gyvenimui tyliai prikelianti kuklius ir nebylius daiktus, Vidzgirio sniegus, Nemuno, jo šilų bei pušynų atodangas ar vieną kitą, širdį tirpdantį, rūkais apėjusį Alytaus kampelį. Šitam, į kurį akivaizdžiai ar neakivaizdžiai, bet su meile, ilgesiu ir paprastu teisumu iš senutės Europos sugrįžta Žana. Šitam, užauginusiam sostinei daktarą, nepaliaujamai kartojantį: „Alytus man – šventas dalykas“. Šitam, kuriame veikia Giedrės biblioteka su visom jos „baltom varnom“. Ir pagaliau šitam, kurio kasdienybės, švenčių bei permainų aktyvus dalyvis bei reiškėjas ryškus Alytaus veidas – Kolia bei anam, kuriame taip skausmingai, atviri ir pasitikėdami, savąsiais žaizdas liudijo Alytaus sužeistieji – Tafilius ir Vitas Tankistas. Anam, kuriame sporto reikalą nušviesdavo žymus futbolo ekspertas ir komentatorius Zavilė, kur Traktoristų gatve elegantiškai ir išdidžiai vaikščiodavo aristokratiškasis Kelmelis, kaskart vis užsukdamas proletarų grytelėsna papasakoti kaip ten – Paryžiuje… Tuo pačiu rasdamas progą priminti ir paaiškinti paikoms to meto neišmanėlėms, jog ryškiai raudonai dažytos lūpos yra vulgaru, neskoninga ir, pav., Paryžiuje to nepamatysi…

Tai tiek tos „koncepcijos“, Mielieji. Bet prieš darant projektus reikėtų įsisąmoninti, jog visa tai pirmiausia reikalinga mums:
# 1 Dėl savosios kultūrinės indentifikacijos, kad galėtume mąstyti savojo miesto ( o gal net savosios Tėvynės) kultūrinę lemtį.
# 2 Dėl to, kad būtume suprantami, o ne juokingi ir niekingi patys sau ir kitiems Europiniame kontekste: dėdamiesi didesniais anglais nei patys anglai, didesniais olandais, nei patys olandai, vienžo – didesniais europiečiais nei laisvosios Europos senbuviai.
Atpažinkime save, „nesisarmatykim“ savęs ir - „identifikuokimės“ .

Šlovė ir pinigai Kurto Cobaino nesudomino. “Nirvanai” pasiekus zenitą, jis vis dažniau jautėsi užspiestas kampe ir turintis daryti tai, ko iš jo tikisi kiti. Jį, kaip ir Jimmi Hendrixsą išsiurbė ir suvalgė sistema. Gal todėl ir parašė šiuos žodžius - “gyvenu gerai, o baisiausias nusikaltimas – apsimetinėti, kad jus matydamas labai džiaugiuosi ir jaučiuosi laimingas”.
Kultinė grupė Nirvana, grunge atstovai, sunkaus roko arenoje paliko antrą ženklą. Pirmas priklauso banginiams Deep Purple-Led Zeppelin-Black Subbath. Kas paliks trečią ženklą? Reikia kantriai laukti.

RASA JUODIŠIENĖ
Glūkoidė
PRADŽIA
1994-ieji, ne-Alytus: nusižudo Nirvanos lyderis Kurt’as Cobain’as. Alytus: įkuriamas Nirvanos fanų klubas “Ginklo vaikai”. Viskas labai oficialu - nepelno siekianti organizacija užregistruojama Alytaus miesto savivaldybėje. Trise, kaip kokia Nirvana: Marukas - Marius Aukštikalnis, svajojo tapti lakūnu, muzika, kiek pamenu, nelabai domėjosi, Mika - Loreta Mikučionytė, klasiokė, bendražygė Nirvanos nemėgo ir klausė tik U2 ir aš, Rasa Unguraitytė, Nirvanos ir muzikos fanė, nutariam imtis VEIKSMŲ, ne tik trintis Alytaus parke ar prie “Lyros” su Utenos “Bočių” alum. Artimiausias tikslas buvo iškrapštyti visas Alytaus garažines grupes, ištraukti nirvanas iš rūsių ir padaryti koncertą.

Klubo patalpos buvo Alytaus parkas , prie “Angeles” (suprask: Laisvės Angelo statula) . Ten rinkdavosi Alytaus neformalai: pankai, metalistai ir kiti prijaučiantys muzikai ar alui. Galėjai sutikt tokiu tipų kaip: Šimas (ma-tum-baa!), Pocė, kuris turėjo kalendorių su užbrauktom dienom kuriom gerė, išbraukydavo DAUG, Zwibelis - “Lyros” ex-barmenas, miesto veikėjas, Bosas ex-bosistas grupėj Furija/Pessimus, Krylas, jis iki šiol aktyvus, grupė: BORA, zinas - Kablys, pankas Sirė iš grupės “Be Pavadinimo” ir kiti.
Klubo veikla virė: ieškojom rėmėjų, Alytaus radijas skelbė apie susirinkimus, vietinė TV ėmė interviu (berašant straipsnelį pasiteiravom Alytaus TV dėl archyvinių įrašų, atsakymas: supelijo, nieko neišliko: Dalyvavom Alytaus radio laidoje (Povilo laida apie pankus). Kai dvi merginos pagaliau susirašė ant lapelio kokių “fuzų” ir aparatūros reikia koncertui, beliko organizuoti Alytaus grupių koncertą Šaulių namuose 1994 vasarą, kodiniu pavadinimu IR KITOS ALYTAUS GRUPĖS. Grojo dauguma tuometinių alternatyvinių Alytaus grupių, o kai kurios ir susikūrė koncerto metu. Koncertas, aišku, buvo visiškas punk: nei įgarsinimo, nei kokybės, nei apšvietimo jame nebuvo, visos grupės dalinosi vienu girtu ex-Pessimus grupės būgnininku Sauliuku, bet koncertas įvyko ir, anot seno panko Povilo Kazlausko, jis buvo TIKRAS. Na, jei pankai giria, belieka tikėti. Tai buvo nuogas reginys, nekomercinis, be reklamos ir bilietų, be apsaugos ir vedėjų. PUNKS NOT DEAD.

BANDOM DAR KARTĄ.
Rudenį išvažiavau mokytis į Kauną. Bet ir KTU “barake” (Vydūno al, KTU 14-as bendrabutis) galima rasti muzikų-mechanikų (Vaidas, grupė F.U. Porno J). Supratau, kad einam teisingu keliu. Šįkart apžiojom plačiai (burnelė ne uogelėm valgyt), kvietėm grupes iš Vilniaus, Kauno, Marijampolės. Mika rūpinosi vieta ir aparatūra, aš - dalyviais, plakatais, info platinimu, scenos apipavidalinimu, aišku, turėjom pagalbininkų. Vieta: Alytaus statybos tresto salė, ant scenos buvo Nirvanos fan clubo “paklodė”, įėjimas su bilietais - net 3 Lt. Laikas: 1994 metu lapkričio 25 d. Stilius: alternatyva / metal / punk.

Drąsūs dalyviai:

Blyškūs Veidai (Vilnius)
F.U. Porno J. (Kaunas)
Wallow (Marijampole)
Garotte (Marijampole )
Sndrom of Chaos (Kaunas) (plakate nėra, bet dalyvavo)
Outcast (Alytus) (plakate nėra, bet dalyvavo)
Prosecutor (Kaunas)
Be Pavadinimo (Alytus)
Akiniai (Alytus)

Išplaukė tokios detalės kaip įgarsinimas, apšvietimas, garso kokybė. Bet pamenu, kai vienas iš F.U. Porno J. prasmego scenoje, nes ne tik purtė galvas, bet ir šokinėjo. Matyt Statybos trestas “pachalturino” su scenos grindimis. Nežinau ar bankas “Hermis”, kaip rėmėjas, bent nutuokė kokia muzika skambės koncerte. Bet po šio koncerto su rėmėjais tapo sunku, o be jų ir klubo veikla nurimo. Sau ir kitiems įrodėm, kad ir merginos šį tą sugeba daugiau, nei būti puošmena prie alaus bokalo. Malonu buvo prisiminti ir ačiū visiems visaip prisidėjusiems, sudalyvavusiems, taip pat fan klubo nariams ir svečiams, pakentusiems profanišką koncerto organizaciją ir Nirvanos fan klubą!

It’s better to burn out than to fade away!

ANTANAS GRAMBA

Anksčiau pristačiau eilėraštį, kuriame „ kalbančios“ taurelės įvaizdžiu bandžiau atskleisti į alkoholio liūną puolusio žmogaus tragediją. Dabar skaitykite apie gyvenimo kasdienybę, kuri primena varginančią maratono distanciją … Ją, man regis, dažniausiai bėga moterys. Šiame eilėraštyje pabandžiau pažvelgti per moteriškos sielos prizmę.
Skambantis viltingas meilės motyvas lai įpareigoja mus, vyrus, savo supratimu, atjauta ir pagalba moteriai tą sunkų maratono kelią sutrumpinti …

Moters maratonas

Aš pavargau. Man norisi prisėsti.
Jau avalynę ir marškinėlius
Šiam ilgame kely baigiu nuplėšti.
„Ryga“, „Maliutka“ patvory seniai rūdija.
Aš dar „vežu“ … Dainuoja dar ir MIA.

Pavargo rankos. Nebelinksta keliai.
O dar vaikai, vaikų vaikai, vaikeliai …
Jų meilės klystkeliai, slėpynės ir nenorai –
Tarsi vakarių vėjų ir audrų neramūs šuorai.

Ir norisi tą finišo juostelę krūtine nukirsti.
Gal minutėlei jūroje audringoje nugrimzti …
Įveikus ilgą maratono kelią,
Ilgiuos tavęs – man širdį šitaip gelia!..

Paimk, brangusis, švelniai man už rankos
Ir vesk tenai, kur toliuos kelias rangos.
Kur taboro garsai skambės per visą naktį –
Gal čia aistroj sušoktume sirtakį!..

Prisimenant kaip centrinėje miesto aikštėje buvo buldozeriais nušluota seniems alytiškiams mieli pastatai: muzikos mokykla su kampe buvusiu knygynu, kai šeštame dešimtmetyje pardavėjas moksleiviams sakydavo - canciuvinių nėla (suprask: sąsiuviniai jau išparduoti), tiras, valgykla, batų krautuvė. Ir liko merijos šešėlyje paslėpta beveidė aikštės dalis. Norisi tikėti, jog medžių iškirtimo ir naujų sodinimo akcija yra apgalvota, čia bent vienus kerta, kitus sodina. Palangoje irgi kilo šurmulys dėl J.Basanavičiaus gatvės kaštonų, kai viskas nurimo, šiandien matome gana neblogą rezultatą. Tačiau nuomonių šia tema gausybė ir dalis negatyvių. Janna taip pat ją turi ir dėsto savo pastebėjimuose.

JANNA RIABOVA-LEITL
dailininkė, Landau, Vokietija

Atvirai kalbant, aš nedažnai atvažiuoju į Alytų. Kaip nebūtų gaila, kiekvienąkart matau, kaip šis miestas keičiasi į blogąją pusę. Iš jaukaus, žalio miesto Alytus virsta miestu be veido ir struktūros, prigrūstą statinių be jokios architektūrinės minties, kartais netgi klaikių. Ne tik aš, bet ir mano bičiuliai vokiečiai, su kuriais svečiuojamės Alytuje, kiekvienos viešnagės metu užduodame sau klausimą: kas planuoja šį miestą ir išvis ar planuoja?
Viena iš dažniausiai mūsų lankomų ir mėgiamų vietų yra senasis miesto parkas. Koks šokas buvo vakar, kai pamačiau, jog gatvėje, vedančioje nuo centrinės miesto aikštės link Laisvės Angelo, ir pačioje aikštėje prie šios skulptūros pasidarbavo kirvis: iškirsti medžiai , gobę gatvę savo žaliais vainikais, aikštė atrodo nuoga ir plika.
Nereikia būti biologu ar gamtos mokslų žinovu, kad iš likusių kelmų suprastum, jog tie medžiai nebuvo pasenę, supuvę. Neatrodo, kad būtų trukdę ir eismui- juk toms liepoms apie 50 metų ir šitiek metų niekam netrukdė.

Galbūt, miesto valdžia pradėjo formuoti naująjį Alytaus veidą? “Liftingas” nūnai yra labai madingas mūsų visuomenėje ir ne tik damų tarpe, bet ir architektūroje, kai seniems mediniams namams įstato plastikinius langus, duris, aptaiso plastikiniais fasadais. Juk plastmasės nereikia dažyti , nereikia restauruoti. Taip ir su senais medžiais- užuot juos prižiūrėjus, paprasčiausia nuspręsta iškirsti, o vietoje jų pasodinti mažalapes liepas. Tai medžiai, kurie tikrai miesto valdžiai nekels rūpesčių, nes šios liepos turi mažą lapiją, taigi rudenį nereikės gatvių šluoti.

Deja, maža lapija nesaugos nei nuo dulkių, nei nuo saulės kaitros. Savivaldybės galvos pamiršta, kad lapuočiai vadinami miesto plaučiais. O Alytui, matant, kokiais mastais didėja transporto srautas, reikia kuo daugiau tokių “žaliųjų plaučių”. Deja, alytiškiams vietoj kuplių liepų bus prisodinta kalninių pušų. Gaila, kad Alytus neturi kalnų, bet tikiuosi, kad kitą kartą, kai atvažiuosiu čia pasisvečiuoti, miesto vidury naujai pasodintam pušynėlyje rasiu akmeninį Alpių kalnų landšaftą.
Dar pora žodžių apie liepą: šis medis daugelyje tautų nuo senovės laikomas meilės simboliu. Liepa buvo šventas keltų medis, taikos medis. Keltai sakė, kad kiekvienoj liepoj gyvena dievybė, ir tikėjo, kad tas, kuris nukirs liepą, bus labai nelaimingas.

Po metų-kitų švęsime 50 metų jubiliejų kai pietinėje Alytaus miesto dalyje, kuklių gatvelių sandūroje telkšo, anot glūkoido Vidmos sūnaus, didelė krūva vandens, kuri ir sausros metu puikiai matoma iš Pentagono palydovų. Užaugo trys kartos, kurios čia vaikystėje plukdė iš Vidzgirio pušies žievės išdrožtus ir popierinę burę turinčius laivelius. Jei pūsdavo palankus vėjas, regatos nugalėtojo brigas perplaukdavo balą per 5 minutes.

Sezonas trukdavo devynis mėnesius kol bala užšaldavo. Tada vaikai važinėdavo ant šynelių arba ant užpakalio. Kitas malonus užsiėmimas, kai pavasarį iš trijų pusių gatvių viduriu subėgantys į balą upeliai virsdavo tokių laivelių slalomo trasomis. Nugali tas, kurio laivas pirmas pasiekia vandens saugyklą. Baksnojant lazda, buvo galima koreguoti tik to laivo plaukimo kryptį, kuris, pamiršęs tikslą, pasukdavo į apsemtą kaimyno daržą. Tokios taisyklės.

Šiandieninė kartos dešimtmečiai ne tokie romantiški, jie organizuoja baloje dviračių bulių kautynes arba stengiasi aptaškyti vienas kitą mėtomų akmenų purslais. Jei Quake3 deathmatch’e laimi surinkęs daugiausia fragų, tai čia laimėtojas privalo būti šlapias, bet būtinai neapsiverkęs. Ugdomos išlikimo, kovos už būvį savybės. Labai šiuolaikiška ir sukelia malonių emocijų. Gaila, bet suaugusieji to nevertina ir tyliai prakeikė buvusias ir esamas valdžias. Pastabūs sako, jog šiame rajone anais laikais negyveno komunistų partijos lyderiai, o Nepriklausomybės laikotarpyje miesto tėvai, todėl gatvių padėtis ir neturėjo gerėti.

Klausimai:
#1 Kas kaltas, kad pusę amžiaus miestas neprižiūri savo gatvių: Landsbergis, DAX indekso kritimas Frankfurto akcijų rinkoje ar pernykštis kolorado vabalų antplūdis Balbieriškio bulvių laukuose?
#2 Gal galite išvardinti bent tris skirtumus tarp sovietmečio partinių bonzų ir dabartinių abonentinių šunponių įpročių, papročių ir mentaliteto
#3 (tik orakulams) kiek ateities generacijų dar galės naudotis landšafto įpatumais?

Būtų didelė netiesa sakyti, kad jie visi tokie. Dalis yra sąžiningi, pareigingi, įtakingi ir valstybiškai mąstantys, deja, jų mažuma. Jei būtų atvirkščiai, tokias problemas dešimtmečiais nereikėtų spręsti.

Geros naujienos: reikalai pajudėjo ir tai padarė Alytaus miesto valdžia vadovaujama socialdemokrato miesto mero ČESLOVO DAUGĖLOS. Jie pirmieji per visą Nepriklausomybės laikotarpį, kurie atsižvelgė į gyventojų prašymus ir ėmėsi konkrečių veiksmų. Per rinkimus gyventojai tai įvertins.

Andrius Mamontovas, vienas iš nedaugelio Lietuvos rockmenų, yra atsvara saldžiabalsėms sintetinėms „berniukų“ ir „mergaičių“ grupėms. Šios grupelės-spinksulės pasirodo tik tada, kai garso specai digitališkai apdoroja jų skleidžiamus garsus, populiariai vadinamus pop muzika. Tada belieka tik taisyklingai judinti veido raumenis.
Visiška priešingybė Andrius varo į transą fanus būtent koncertuodamas gyvai, neslepia, jog tada ir patys muzmenai pasijunta nirvanos būklėje.
Išsiskiria Andrius iš daugelio kitų dar ir pozityviomis pažiūromis į šeimą, valstybę, pilietį, ne tik kalba apie tai, bet ir PASAKO.
Liudas ir Igoris iš FM99 prieš pat koncertą, vykusį balandžio mėnesį Alytuje, kalbina Andrių Mamontovą. Tikrai verta pasiklausyti.

Video šaltinis: YouTube  ||  Montažas: Dzilbus

… 1972 metai, hipių laikai, du mėnesiai po Romo Kalantos laidotuvių, Palanga, šachmatinė, nes ant akmenų rinktis jau nevalia, 11 valanda ryto. Shmitas, Vidukas, Dzilbus aptarinėja vakar matytą epizodą, kai milicija sudaužė džazmeną perkusininką V. Tarasovą, ramiai su mergina einantį Palangos gatve tik dėl to, kad jis buvo užsiauginęs ilgus plaukus. Atskuba Rimas, labai susijaudinęs, jam tai nebūdinga, prisėda prie mūsų staliuko, basas kojas slepia po kėde, nes neapsiavusių čia neaptarnauja. Kaip jau įprasta, paprašo suimprovizuoti 20 kapeikų kavai. Stengiamės išklausti kas atsitiko. Rimas išrėkia: ar jūs įsivaizduojate, šią naktį intelektualūs vandalai nukniso m a n o Dantės tomelius. Kad aiškiau būtų, jo nakties guolis buvo kažkur tarp Palangos ir Šventosios, apleistame klojime. Kad kartu jam pavogė ir visą jo turtą – krepšį su būtiniausiais kukliais daikteliais, megztinį ir 2 rublius, jis net neužsiminė, tas paaiškėjo tik gerokai vėliau. Rimas n e t e k o dvasinio peno: Dantės poezijos rinkinio, kurį tada studijavo, o tai ir varė jį į neviltį …

Šių metų balandžio 21 d. Rimui Burokui ( 1953 - 1980) būtų suėję 55 metai. Prisiminkime vieną mūsiškių, kurio taip pat nevaržė sovietmečio smegenų plovimo architektų sukurtos privalomos mąstymo schemos, laisvą žmogų, poetą. Kviečiame pasiskaityti Leokadijos Sušinskaitės J. Kunčino bibliotekos darbuotojos straipsnį, kuris primins, gal būt, ne visiems žinomas Rimo gyvenimo peripetijas.

Kategorijoje ‚Muzika‘ neseniai karštai diskutavome apie vestuvinę muziką, jos reikšmę, prasmę ir balandas ant tokios muzikos kapo. Ta nuomonių įvairovė parodė, jog glūkoidai ir mus skaitantys yra tikri demokratinės visuomenės atstovai, sąmojingai ir įtaigiai reiškiantys savo mintis. BET yra dalykų į kuriuos požiūris galėtų būti vos ne vienareikšmis, tai L.Donskis su pašnekovas ir bando išsakyti. Gali būti sunku tai priimti, nes vis dar kultūrine prasme gyvename šalyje kažkur tarp Europos ir Honkongo (kaip toje dainoje).
Neseniai aplankiau glūkoidų webo adminą Donatą Kaune, ten rausėmės po jo terabaitines muzikos kolekcijas ir, kai kartais pasijunti nežiniuku, supranti kokio masto, intensyvumo ir gylio diskusijų galima dar laukti ateityje. Čia svarbus Donato pastebėjimas, kad glūkoidus vienija dar ir GERA muzika ir šiuo požiūriu suklijuoja skirtingas generacijas: tuos, kurie tada klausė Beatles, Doors ir hipiavo ir tuos, kurie užaugo punk, new wave laiku. Sunkiau čia sekasi posttarybiniam estradinės muzikos klausytojui ir daliai šiandieninio jaunimo. Apie tai išgirsite TV laidoje.

LTV laidoje „Be pykčio“ Leonidas Donskis kalbasi su kompozitoriais Šarūnu Naku ir Mindaugu Urbaičiu. Akademinė muzikos likimas, popso siautulys, dažnai įtakotas prastos prabos rusiško popso ir daug kitų minčių rasite šioje laidoje.

Žiūrėti LTV laidą

Susitikimo metu buvo patikslinti pirmojo susirinkimo, vykusio 1981 metais dalyviai, prisiminta, jog mintis pradėti Glūko susitikimus kilo kažkur čia: ‘po girininku’ ar ‘po žydais’ Vidzgirio miške, didžiausiame Lietuvos skroblyne, Alytuje 1981 metais.
Prašymas: norint papildyti susirinkimų archyvą, prašome paieškoti nuotraukų tiems susirinkimų metams, apie kuriuos puslapyje neturime jokios informacijos: 1983, 1984, 1985, 1986, 1987, 1989, 1991, 1993, 1997,1999, 2000, 2001, 2002, 2005.
Dar apžiūrėjome 50 metų miesto valdžios atsirašinėjimo popieriais sausinamą balą gatvių susikirtime.

BONUS! Trumpas filmukas, trukmė tik 5 minutės, neturėtų labai nuvarginti.

ALBERTAS ,ŠEKSPYRAS’ ANTANAVIČIUS

Aną savaitę (kovo 26d., trečiadienį) Vilniaus alytiškių klubas rinko saviškius į vakarėlį ir ne tik. Buvo svečių ir iš Tėviškės - meras su “svita” ir t.t. Seminare (tai laikas iki pirmos taurelės) susipažinome su Alytaus perspektyvomis, galimybėmis, miesto vizija, kurią paruošė GTU architektūros katedros mokslininkai ir studentai. Po to žiūrėjome dar “maskvietišką” filmuką apie “400 metų jaunuolį” - Alytų, iki vėlumos kalbėjomės, nepamiršdami susidrėkinti ir užkrimsti. Smagu. Tai jau buvo ketvirtas Vilniaus alytiškių klubo susitikimas.
P.S. Dešimtajame susitikime numatoma keisti Vilniaus pavadinimą - bus New Alytus.

Daugiau apie renginį skaitykite ”Alytaus Naujienose”