Hipiai, baikeriai – vienos šeimos nariai, laisvės šaukliai, tik pastarieji dar serga motociklizmu. Juos dar vadina nykstančios rūšies draugija. Laisvės troškimas kiek hipertrofuotas. Istorija sako, jog pirmieji baikerių klubai įkurti JAV dar praėjusio amžiaus pradžioje. Seniausias jų – 1903 metais Niujorko apylinkėse įkurtas Yonkers MC. Pirmųjų baikerių klubų nariai alsavo motociklais ir kelio romantika. Kai į areną įsiveržė „Pragaro Angelai“ (Hells Angels), FTB apibūdino – tai viena iš keturių didžiųjų dabar veikiančių nusikalstamų (Outlaw) baikerių gaujų, kurios sąskaitoje daugybė sunkių nusikaltimų, padarytų nuo pat įsikūrimo šeštojo dešimtmečio pradžioje. Tai kraštutinumai. Ne visur ir ne visada taip negatyviai jie reiškiasi. Baikerio vertybė – sugebėti susiremontuoti savo aparatą, ką paprastai daro visą žiemą, jei neturi naujo Harlėjaus ar kito brendo ristūno. Jie sako: turėti motociklą – vaikų žaidimas, bet pačiam mokėti jį prižiūrėti – visai kas kita. Įlindus į odinius šarvus, švilpiantis vėjas, besikeičiantys vaizdai ir greta  dešimtys riaumojančių motorų – neordinarinis jausmas. Taip kaip melomanui sproginėjantys roko purslai marteno krosnyse.
Jų vertybių skalė: motociklas, alus, merginos. Tai ne taisyklė, tačiau kai tai jungia skirtingus žmones pagal jų charakterius, užsiėmimą, polinkius, išsilavinimą – tai jau fenomenas.
Zenonas Langaitis mūsų bendraamžis savo ir bendražygių hipiavimo ir baikeriavimo laikų nuotraukas sudėjo į galerą, kurioje matysime pažįstamų veidų, tame tarpe ir lietuviškos fotografijos šviesulį Romualdą Požerskį. Pastaruosius šešerius metus Zenonas prikelia gyvenimui antikvarinius Telefunken, Philips ar Saba radio aparatus, juos kolekcionuoja.
Tai dar vienas rašinys apie blogiukus, kurie blogi buvo tuo, jog sovietmečiu mąstė ir elgėsi ne pagal ”taisykles”.

ZENONAS LANGAITIS

Atsiminimų nuotrupos

Įsiminė skrydis kukurūznyku iš Kauno į Palangą 1970 metais. Tai buvo mano pirmasis persikėlimas oru iš taško į tašką. Lėktuvas - AN -24 , devyniolikmečiui tai fantastika. Bilieto kaina 9 rubliai. Iš viso turėjau 50 rublių, už likusius puikiai praleidau dvi savaites su broliais ir panele.

Daugiu šia tema glūkoiduose rasite:

Vytautas Galbuogis – senas mūsų pažįstamas, dar aštunto dešimtmečio pradžioje džiugino Alytaus melomanus Uriah Heep, Neil Young, Elton John vinilu. Nagingas ir kruopštus visų galų meistras, praktikavosi Švedijoje, Airijoje, JAV.

VYTAUTAS GALBUOGIS

Nepulkim į neviltį jei atsibodo vyras ar žmona. Neskubėk keisti. Dekupažuok baldus ir efektą gausi tą patį. Garantuoju,  gyvenimas pagražės šimtu procentų. Metus laiko gražinau airius, atėjo laikas padėti saviems. Kas nežino žodžio dekupažas, liaudiškai paaiškinsiu. Viską permaliavojam penzeliu (teptuku), spalvą pasirenkam pagal nuotaiką. Apklijuojam kvietkais (gėlėmis), ornamentais, angelais –  tik velnio trūksta, visaip dar pasendinam-paskaldom, darom naujai, bet vaizduojam seną. Jaučiu supratot.

Šiaip dar užsiimu staliaus darbais. Langų, durų nedarau, labai nekūrybingas darbas kai menas galvoje … Restauruoju baldus, tad nemeskit senų mielų, jie gali atgimti. Galiu ir kitais staliaus darbais pagelbėti.  Dar nesu visai nupušęs, truputis virš pusšimčio, batų numeris 45-tas, dar tvirtai stoviu ant Marijos žemės.

Bendram vaizdui susidaryti pridedu keletą foto ir kontaktą tel. 8 679 91909  el. pašto puškutė paflirtavimui. O tą šviesią sekcijukę parduodu (be žmonos tik su staliuku), galite apžiūrėti.

Keletas darbų

Darbo virtuvės fragmentai

Tempdami glėbius gėlių į kapines, tarsi patvirtiname, kad labiau mylime Anapilin išėjusius… Lietuvoje tūkstančiai pasiligojusių, vienišų ir užmirštų žmonių, kurių nelanko artimieji… Aplankykime juos! Jie mūsų laukia…

ANTANAS GRAMBA

MAN NEREIKIA NIEKO

Man nereikia liaupsių, man nereikia rožių –
Man užtenka tavo duriančių spyglių.
Man nereikia autostradų, vieškelių ir tolių.
Man užtenka tako – basom kojom akmenis jaučiu.

Man nereikia laiškų, nei balandžių pašto.
SMS langely – tuščia ir nyku.
Užpustytai širdžiai – viesulai kaimynai.
Veltui aš į tyrus tyliai tau šaukiu.

Grabalioju pirštais įnoringą raidę,
Kaip kadais gražuolę vasaros lauke…
Tik, deja, „SAMSUNG’ as“ – kaip tas jaučių jungas –
Išmeta „artoją“ ,  ir… „ariu“ šalia*…

Man nereikia nieko. Gal tik tavo žvilgsnio.
Pagaliau taurelės, žodžių mon ami**.
Anūkėlių riksmo, šurmulio naminio,
Su jumis man reikia laužo paupy!

Man nereikia nieko. Gal tik gyvo žodžio.
Gal perkūno trenksmo spengiančioj tyloj!
Aš visus jus myliu. Man visų jūs reikia.
Apie jus galvoju vakaro maldoj…

* “ariu” šalia – klaidingai renku tekstą mobiliajame telefone.

** mon ami – pranc. mano draugas, bičiulis

Ankstesnės Antano eilės:

□ Ką renkiesi: indulgenciją ar sąžinės priekaištus (2009)
□ Moters maratonas (2008)
□ Kelias į niekur (2008)
□ Taurelės išpažintis prasigėrusiam draugui (2007)

Mūsų tauta kilnių žmonių nelabai daug turi. Bent jau taip atrodo kai kam. Mūsų miestas turi labai daug kilnių žmonių – tai BALTAS faktas. Vienas iš faktų – Matutis. Neverta kalbėti nei apie vardus, nei apie pavardes – jis tiesiog Matutis. Mano ir TAVO vaikystės pasakų bei gražių eilėraščių žmogus, žmogus iš dideliausios raidės, tariamos džiaugsmingai, paslaptingai ir pagarbiai: Žmogus. Aš, – o ir daugelis iš mūsų – su juo užaugom; su jo geniu, jo kalve, tūkstančiais eilių… Aš, – o ir daugelis iš mūsų esame bent jau šiek tiek matučiukai. Tad ar verta prarasti lizdą, kuriame gimėme, augome – ir kuriame ruošiame savo vaikus ateičiai?
Matučio yra VISUR: ir Sūduvijoj, ir Pauosupy, ir visoj Lietuvoj. Bet – daugiausia – Alytuj. Prie senos Sporto mokyklos. Tad tegu JO ten DAUG ir būna. Padėkime JAM ten būti. Ir raskime ten JĮ. (Tiesa, TAM reikia ne tik gerų norų, bet ir … pinigų.)
P.S. Pasidainuodamas noriu pasakyti, kad “Matučio dravę” Pauosupy Varėnos rajono “kultūristai” saugo… gražiai.
Albertas Antanavičius

VILMANTĖ PETRUSEVIČIENĖ
Muziejininkė

Aš kaip buvau taip ir likausi niekas –

Tik pilkas trupinys lietuviško arimo.

Aš kaip kregždė pavasarį parlėkus,

O jau belaukianti rudens ir išskridimo.

A. Matutis

Senieji alytiškiai gerai pamena Anzelmą Matulevičių-Matutį. Pirmiausia kaip talentingą mokytoją. Ne vienas buvęs jo mokinys yra pasakojęs, kad A. Matučio pamokos buvo įdomios, turiningos. Per pamokas vaikai išsižioję klausydavo A. Matučio pasakojimų ne tik apie literatūrą, bet ir paties mokytojo įspūdžių iš tolimų kelionių. O būdavo – tik įžengęs į klasę vietoj „labas rytas“ A. Matutis deklamuoja paties surimuotas gramatikos taisykles. Juk taip geriau mokiniai įsimins. Visai neseniai, vieną 2009-ųjų vasaros dieną, girdžiu kažkas įėjęs į muziejų nuo laiptų deklamuoja:

Išsigąsti, kąsti, siųsti, sklęsti, spęsti,

Spręsti, skųsti, žįsti, bręsti, švęsti, lįsti,

Kęsti, ręsti, spįsti, grįsti ,

Išgaląsti ir pažinti.

Pasisveikinu su garbaus amžiaus žmogum. O jis sako: „Aš Vincentas Dimša. Matutis buvo mano mokytojas. Nosinių raidžių rašybos taisyklę išmokau visam gyvenimui.“ A. Matutis dėstė lietuvių kalbą Alytaus pirmoje, antroje vidurinėse, vėliau jaunimo vakarinėje mokyklose.

O koks nepakeičiamas turistinių žygių vadovas buvo A. Matutis. Jis gerai žinojo ką daryti, kad vaikai ir jaunimas mylėtų gimtąjį kraštą, gerbtų jo gamtą. Kai 1953 m. A. Matutis tapo ką tik įsteigtų Pionierių namų vedėju, jis su didžiausiu užsidegimu ėmėsi vadovauti turistų būreliui. Iki 1958 metų šis nenurimstantis keliautojas ir gamtos mylėtojas turizmu užkrėtė ne vieną Alytaus miesto moksleivį. Juos mokė ištvermės ir draugiškumo, nejučia skiepijo meilę Tėvynei. Ir ne tai – plačiajai, o mūsiškei. O kaip tu jos nepamilsi, kai plaukdamas valtimi Nemunu aikčioji nuo neapsakomo grožio peizažų. Kai susipažįsti su įvairiausiais augalais ir dailiai suguldai jų pavyzdžius į savo „herbariumą“. Kai keliaudamas po Lietuvos kaimų sodybas aptinki močiučių austas grožybes, išgirsti senovinių dainų… Ir visai nesvarbu būdavo, kad nugarą slegia sunki kuprinė, kad naktį palapinėj uodai sukando, o paryčiais teko keltis ir budėti prie laužo.

Štai tik dalis buvusių A. Matučio turistų: iš pirmos vidurinės Eugenijus Gūzas, Sigitas Jegelevičius, Rimantas Pilauskas, R. Blauzdžiūnas, Lubauskas, Julija Kubilevičiūtė; iš antros vidurinės Irena Filonovaitė, M. Raičinskytė, Alvyra Petruškevičiūtė, Liucija Petrauskaitė, Joana Milinavičiūtė, Albina Marcinkevičiūtė, Elena Ivanauskaitė, Zita Černiauskaitė, Aldona Kunigonytė.

A. Matutis nepaprastai mylėjo gamtą, gerai išmanė jos paslaptis. Alytiškis Algis Balsys poetą vadina „gamtos vaiku“. Jiedu drauge ne kartą yra lydekas žvejoję. A. Balsys pasakojo, kad su A. Matučiu buvo tikras malonumas: visada pasakys kurioje vietoje meškerę užmetęs laimikį ištrauksi, parodys kuriuo miško takeliu eidamas baravykų rasi. Bet net ir gamtos prieglobstyje nepamiršdavo pašnekovo kalbos klaidas pataisyti, barbarizmus lietuviškais žodžiais pakeisti.

O tas A. Matučio mokėjimas bendrauti! Kompanijoje visada linksmas būdavo, nestokojo humoro jausmo. Atmintinai galėjo cituoti eilėraščius, ir ne tik savos kūrybos. Jokio pasipūtimo ar susireikšminimo. A. Matutis – be galo įdomi ir turtinga asmenybė. Apie jį visko net į knygą nesudėsi.  (Viena jau yra – Jono Linkevičiaus. „Po girią vaikščiojo poetas“. 2000).

Ir dar keletas sakinių apie A. Matučio namus. 1950 metais į Alytų atsikėlusi Matulevičių šeima iš pradžių būstą nuomojosi, vėliau buvo gavę valdišką butą miesto centre. Bet rašytojas nutaria statydintis nuosavą namą. Kiek įstengdamas pats savo rankomis prisideda prie statybos darbų. Į naująjį namą Taikos gatvėje Matulevičiai įsikėlė 1961 m. Nors namas nebuvo pilnai įrengtas, suteikė daug džiaugsmo: kambarių erdvė (tada taip atrodė), didelis daržas, pušynas kitoje gatvės pusėje. Čia nesigirdėjo miesto triukšmo, čia ošė pušys.

A. Matutis pasirinko šviesiausią kambarį antrame aukšte su langu į pušyną, kad atsidaręs langą galėtų klausytis paukštelių čiauškėjimo. Nors gyvenimas naujame name palengvėjo, rašytoją slėgė nepabaigiami darbai: apšildymo sistemos įvedimas, vandentiekio įrengimas. Padėtį  sunkino skolų grąžinimas. Metams bėgant viskas susitvarkė.

Paties sukurtuose namuose A. Matutis praleido visą likusį savo gyvenimą. Šioje aplinkoje prabėgo rašytojo kūrybingiausi metai. Čia jis ruošdavosi pamokoms, čia džiaugdavosi kiekvienos naujos knygos leidimu, į čia sugrįždavo po kiekvienos ilgos kelionės. Nenuilstančio šeimininko kvietimu čia svečiavosi kaimynai, daugybė rašytojų, vertėjų, dailininkų, literatūros kritikų ne tik iš Lietuvos, bet iš Rusijos, Lenkijos, Ukrainos. Poetas palaikė ryšius su daugybe žmonių, todėl jo išsaugoti laiškai – neįkainojama vertybė.

Poeto darbo kambaryje išsaugota viskas taip, kaip lemtingąjį 1985-ųjų rugsėjį paliko namų šeimininkas: prie lango rašomasis stalas subraižytu paviršiumi, ant jo stovinti keista staline lempa; kėdė, apkalta kailiuku; sofa trumpam poilsiui; daugybė knygų; suvenyrai iš kelionių; ant sienų sukabintos tautinės juostos; asmeniniai daiktai… Kuklu, jokios prabangos. Kambarys, laiptai, balkonas, tuja, senosios alyvos, kiemas, gatvė… Visa tai alsuoja namų šeimininko – rašytojo, mokytojo Anzelmo Matulevičiaus-Matučio dvasia. Memorialinio muziejaus esmė – vieta, pastatas, aplinka, betarpiškai susijusi su asmenybe.  Tik autentika gali išsaugoti apčiuopiamą istoriją…

Alberto Antanavičiaus daina. Pavadinimas …? ”Matučio dravė” arba tiesiog skirta poetui. Klipe panaudotos fotografijos iš A. Matučio muziejaus rinkinių, taip pat Aidos Dulkienės, Galinos Tamošiūnienės užfiksuotos renginių akimirkos.

Montažas   Dzilbus  ||   Trukmė    00:04:00

ALDONA MARCINKEVIČIENĖ

Ne vien melancholiškasis ruduo kaltas, kad vėl ir vėl vartau V.Drėmos ,,Dingęs Vilnius” ir jo puslapiuose matau…mūsų Alytų : Z.Bulgakovo fotografijose ir – atrodytų visiškai netolimos praeities atsiminimuose. Visuomeninėms reikmėms neišsaugotas ,,namas su liūtukais ” (ačiū, kad bent liūtukai neišsilakstė), legendiniai kultūros namai ( ach, mieloji mūsų ,,kultūrkė” ), ilgai tarnavę kelioms alytiškių kartoms , tapo tylūs ir niūrūs , miestelėnai pavargo besiginčydami, kur yra Miesto centras ( matyt, sunkiausia rasti tai, ko jau nėra, bet …lyg ir privalėtų padoriam mieste būti).Tada tik ir belieka nubalsuoti, kad Alytaus miesto simbolis- ROTUŠĖ….
Tuo pat metu metu žydukų mokykloje įsikūrę muziejininkai neriasi iš kailio, savo edukaciniais ir kultūriniais renginiais stengiasi įrodyti, kad muziejus – tai ne dulkėtos lentynos, saugančios niekam neįdomius kažkieno kažkada ir neaišku kuriam tikslui surinktus eksponatus. Tur būt, ne per drąsiai pasakysiu, kad į čia  baigia pereiti ( gal- perskristi) geroji senosios ,,kultūrkės” aura.

Šiandien iškilo realus pavojus muziejaus filialui- A.Matučio muziejui.Tur būt, tiesiog neverta laukti, kad ateis kas nors,, nuog Luksnėnų” ar ,,nuog Pivašūnų” ir… A.Matučio muziejus bus išgelbėtas. Ką šiandien galime padaryti mes? Susikūrusiai asociacijai ,,Matučio namai” labai reikia ,,cikrinių alyciškių”  idėjų , minčių, visokeriopos pagalbos, žinoma, materialinės- irgi. Turiu viltį, jog  kreipimasis pateks  į šį puslapį. Juk glūkoidų išsibarstymo arealas pasaulyje toks platus. Turiu žinių, kad į šį darbą jau  aktyviai įsijungė  Vilniaus alytiškių klubo nariai.
Tikiu, kad ir toliau A.Matučio gatvėje gyvuos Stumbražolių vakarai, skambės kaip skambėję mūsų nepakartojamojo  Šekspyro dainos …
Pageidaujantiems galiu rekomenduoti patentuotą vaistą ,,alyciškumui “  pastiprinti : imkit ir vėl iš naujo perskaitykit J.Kunčino ,,Baltųjų sūrių naktį”. Jei jau kas labai ,,suskaitė” šią savo paauglystės knygą, rekomenduoju tikrai krizine kaina įsigyti naująjį ,,Gimtojo žodžio ” leidyklos platinamą leidimą. Aš tai jau padariau. Padėjo. Dar ir kaip….

Kreipimasis į geros valios žmones

Daugiau A. Marcinkevičienės straipsnių:
□ Glūkopedija: Miesto sodo muzikantai (2009)

Vytautas  Matulevičius, poeto sūnus taip pat rašo. Vienas garsiausių Hiperbolės hitų ”Vandens ženklai” – Vyto kūryba. Čia pridedame jo kūrybos dainos teksą dainai, kuri, berods, dar nesukurta …

Vytautas Matulevičius. Tu žadėjai kaip kregždė sugrįžti.

Virgilijus Beiša,  vienas glūkoidų judėjimo pakūrėjų 2009 metų susirinkime prie Glūko, įteikė kitam pakūrėjui pilną kompaktą brangių visiems mums nuotraukų, kurias kruopščiai atrinko iš savo šeimos albumo, skenavo, grupavo pagal metus. Glūkoidų garažinėje studijoje jos buvo švelniai paphotoshopintos ir paviešintos štai čia, šiame puslapyje. Kai giriamas senas geras vynas, tai tinka  ir šioms nuotraukoms. Ateityje visos jūsų atsiųstos Glūko archyvinės nuotraukėlės guls į  galeriją ”Glūkas: kas dainon nesudėta …”.

Dar viena porciją foto sulaukėime iš Virgiaus Lepeškos. Tai 2008 metų glūkoidų sueigos akimirkos. Svarbu, jog Virgius dar pažadėjo parūpinti ano šimtmečio vaizdelių. Nekantriai laukiame.

Mūsų visų laikų reporteris Genius Vnarauskas papildė Melomanų, Aisčių, Glūkoidai daily galeras. Pamatysite pirmos Alvydo Jegelevičiaus vinilinės LP viršelį, 1976 skydinių laikų, Nemuno restorano lankytojo austro Makso vestuvių foto.

Vytautas Galbuogis surado pluoštelį aštunto dešimtmečio pradžios Arūno Savicko, Jannos, kitų nuotraukų. Jos buvo panaudotos, darant klipą ”Janna Vita ir Dzilbus”. Vytautą melomanai turėtų prisiminti – tai jam 1973 giminės persiuntė iš USA Aphrodite’s Child vinilą pseudoegzotišku pavadinimu ”666”. Ir Elton John – Don’t Shoot Me, I’m Only the Piano Player.

Pasipildė Kelionių galera San Francisko, Londono, Sopoto nuotraukomis.

Labai pagausėjo 2009 metų sueigos epizodų, kuriuos vertėtų vadinti ”Portretai”. Tai Rasos su Donatu darbelis.  Čia rasite ir alternatyvaus Glūko, vykusio lygiai po savaitės Aukštaitijos krašte pas Vidmą, kuris, kaip sakosi, pamiršo  kaip Kaunas atrodo – taip čia smagu. Tai Vidmos kaimo turizmo kompleksas prie Balčiaus ežero į pietryčius nuo  Utenos, dar dažais kvepiantis.

Nauja foto galerija:

Pernai vykęs „Suwalki blues Festival“ buvo pripažintas geriausiu muzikiniu renginiu Lenkijoje ir gavo valstybinį apdovanojimą

JURGA JAKŪNIENĖ

Vasara! Nepaisydama krizės, tauta raunasi į Palangą, Šventąją- žodžiu, į gimtąjį pajūrį. Glūkoidai  gi nėra gulėjimo ant užteršto paplūdimio smėlio maniakai.  Tad pasinaudoję savo bičiulio, grupės „Nightcome“ gitaristo Bogdano Topolskio kvietimu, Igoris ir kompanija vyksta į Suvalkus. Tikrai ne pirkti pigesnės mėsos ar jogurtų, o pasižiūrėti ir pasiklausyti Suvalkuose jau antrą kartą organizuojamo bliuzo festivalio “Suwalki blues“, kurio muzikinis direktorius ir vienas organizatorių yra jau anksčiau minėtas Bogdanas. Važiuojame sena gera kompanija, turinti ilgametę Varnių bliuzo naktų patirtį- Gintaras su sūnum Roku, Benas su sūnum Aidu, Sigitas, Igoris ir Jurga. Mūsų tikslas-  vienas „žvalgybinis“ vakaras, kurio programoje – lenkų sunkiojo roko legendinė grupė „TSA“ ir vakaro „vinis“- amerikiečių bliuz-roko gitaristas Džo Bonamasa (Joe Bonamassa).

Vasaros vakaras išpuolė tikrai nuostabus- ramus ir šiltas. Suvalkai- miestas nedidelis, bet jaukus, miesto centras- rūpestingai saugomas senamiestis. Suvalkai jau ilgus metus bičiuliaujasi su mūsų gimtuoju Alytumi, miestai ir savo dydžiu panašūs, tačiau mes, alytiškiai, galim tik pavydėti, kaip lenkai moka puoselėti istorinį paveldą- nematėme apleistų, apgriuvusių pastatų. Prisiminus mūsų „Pušies“ kavinę ar „Taikos“ kino teatrą, tik širdį suspaudžia…

Bet grįžkime į festivalį. Pačiame centre įrengtos dvi festivalio scenos: viena centrinėje aikštėje, kita įkurta už kokių 100 metrų, jaukiame ir skoningai prižiūrimame miesto parke. Kol vienoje scenoje groja vieni muzikantai, kitoje scenoje pasirodymui ruošiasi kita muzikantų grupė. Tad pertraukos tarp grupių pasirodymų ilgai neužtruko. Pirma grupė, kurią išgirdome, buvo prancūzų komanda „Jesus Volt“. Tai labai įvairiapusį, pulsuojantį ekspresija bliuzą grojantys muzikantai. Jie ima 40-tųjų- 50-tųjų bliuzą ir maišo jį tarsi kokteilį su „funk“ ir elektronine muzika, rezultate išgirdome tikrai uždegantį pasirodymą.

Iškart po prancūzų kitoje, parko scenoje koncertuoja lenkų „TSA“. Ši grupė populiarumo zenitą pasiekė  per patį „heavy metal“  karaliavimą 1980-taisiais, tačiau ir šiandien, praėjus nemažai metų, vyrukai parodė gerą šou.

…Kol dalis mūsų kompanijos šėlo prie parko scenos su Lenkų roko veteranais, kita, nerimastingoji dalis skubėjo užsiimti patogiausias vietas prie scenos centrinėje Suvalkų miesto aikštėje. Nerimą galima pateisinti, juk šioje  scenoje netrukus turės įvykti „Naujojo Bliuzo Karaliumi“ tituluojamo Džo Bonamasos pasirodymas.

Sunku papasakoti ir žodžiais perduoti tuos įspūdžius, kuriuos patyrėme, klausydami šio tikrai talentingo muzikanto. Trumpai: Džimis Hendriksas + Džimis Peidžas- tai ir yra Džo Bonamasa… Vienas iš įspūdingiausių kūrinių, kurį Džo sugrojo pabaigoje, buvo popuri iš albumo  „LED ZEPPELIN I“ kūrinių . Mūsų kompanijos  „senieji roko muzikos vilkai“ buvo priblokšti ir apstulbę…

…Pakeliui į Alytų svarstome, ar važiuoti kitą dieną į „Ten Years After“  pasirodymą, tačiau vieningai nusprendžiama, kad neverta gadinti šio vakaro įspūdžių…

Kamera - Igoris ir draugai  ||  Montažas - Dzilbus

Šio posto vienintelis tikslas – naudingai paplepėti ir perspėti apie galimas neįdomias pasekmes Tarzanijos šalyje. Kalbame apie prie Radžiūnų piliakalnio įsikūrusių pramogėlių tiekėjų siūlomas atrakcijas. Visumoje tai puiki vieta truputį patirti ką nors nepatirto ar primiršto, graži gamta etc. Jei sugalvosite sėkmingai perskristi lynu Nemuną ir grįžti atgal, reikia atminti kad, instruktorius jums nepasakys apie galimybę pasiekti  per didelį greitį kitoje Nemuno pusėje ir taip susidurti su medžiu ant kurio tvirtinamas lynas. Jeigu po susidūrimo  dar atšoki atgal 3 – 4 metrus … gerai, kad smūgį pasitinki kojomis, o jei nugara? Gali rezervuoti plotelį Daugų gatvėje ar Užupiuose. Bus nesaugu, jei skriesite į kitą upės pusę pavėjui. Galima tik patarti neatsispirti stipriai nuo starto aikštelės, o trasoje leisti sau sukinėtis visomis kryptimis, taip inercijos jėgos išsiskaido į dedamąsias ir mažina greitį.

Visiems linkime sėkmingo skrydžio.

Kamera - Laima  ||  Montažas - Dzilbus || Trukmė 00:02:16

Tai viena iš Ugnei profesūros skirtų studentiškų užduočių – parašyti temą apie kūrybišką asmenybę. Jei tai dar liečia ir vieną mūsiškių – reikia talpinti glūkoidų puslapiuose.

UGNĖ ANTANAVIČIŪTĖ

Dar Antikos filosofus domino kūryba ir kūrėjo fenomenas. Platonas tikruoju kūrėju (tvėrėju) vadino Dievą – tik Dievas, jo manymu, turi privilegiją kurti pasaulį. Pasaulį – gal. Tačiau pačiame pasaulyje būti kūrėjais teisę turi visi žmonės. Deja, vien tik teisių negana – reikalingi ir tam tikri gebėjimai, tam tikra dvasinė sankloda. Čia galima sutikti su Platonu: jei tau Dievas nedavė, tu dievu – jau iš mažosios raidės – ir nebūsi. Nebūsi nei poetu, nei kompozitorium, nei dailininku, nei… nei…

Kompozitorius, dainininkas, muzikantas, poetas, dailininkas Alvydas Augustinas Jegelevičius – apie jį ir noriu papasakoti – turi visą gamą talentų. Kodėl noriu rašyti apie jį? Tai mano tėčio draugas ir daugelio dainų bendraautorius, jį gerai pažįstu nuo vaikystės, esu nemažai su juo bendravusi, manau, kad pažįstu Alvydą ne tik kaip žmogų, bet ir kaip kūrėją.

Norint pristatyti kūrėją ir padėti kitiems jį suprasti, negalima nepaminėti bent kelių jo biografijos faktų, negalima neatsižvelgti į makro ir mikro aplinką. Laikmetis, šalis, jos socialinio ir visuomeninio išsivystymo lygis, šeima, mokykla – viskas vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau veikia žmogų, ir ypač , jei tas žmogus – kūrėjas, žmogus, turintis Dievo dovaną – talentą; ir net ne vieną.

Alvydas gimė (1949 10 03) muzikos mokytojo šeimoje gražiose Alytaus apylinkėse. “Muzikantiška” atmosfera ir gamta jį kaip žmogų ir kūrėją formavo nuo pat kūdikystės. Paskui: mokslai Alytaus muzikos mokykloje, Vilniaus Tallat Kelpšoje, Klaipėdos konservatorijoje ir, žinoma, darbas, kurio atsieti nuo muzikos niekaip neįmanoma: ansambliai, orkestrai, koncertinė veikla.

A.A.Jegelevičius – daugelio populiarių lengvojo žanro dainų autorius. Rašo muziką kinofilmams, spektakliams. Pastarąjį dešimtmetį išleido keturias poezijos ir poemų knygas, tapo paveikslus, ir, specialistų nuomone, gana įdomius, skoningus ir “vertus dėmesio”.

Kaipgi viename žmoguje gali tilpti TIEK daug? Apie savo kūrybą jis kalba nelabai noriai, tačiau apie kūrybą ir kūrėją apskritai gali kalbėti ištisas valandas. Paskambinau, ir mudu pasišnekučiavom. Anot paties Alvydo, žmogus-kūrėjas paprastai turi universalių kūrėjo bruožų. Žinoma, ne visiems pasiseka atsiskleisti keliose meninėse srityse. Didelis susitelkimas ties, jeigu taip galima sakyti, vienu menu, neretai slopina kitus; ar neleidžia jiems atsiskleisti. Dažnai, pavyzdžiui, dailininkas net nežino, kad jis gali spalvas ne tik ant drobės “išlieti”, bet ir spalvomis kalbėti. Kalbėjimas spalvomis yra poezija. Ir kalbos muzika yra poezija. Pati poezija yra muzika. Žodžiu, sako Alvydas, nėra tiktai dailės , muzikos ar poezijos atskirai – šios trys (bent jau trys)  meno rūšys taip tarpusavy susipynę, kad kartais atskirti, kur kas – labai nelengva. Tiesiog, būna, kad dailininkas savo spalvų ir to, ką mato, nebando įvilkti į raidės, žodžio drabužį. Tiesiog, būna, kad muzikas savo garsų ir to, ką girdi, nebando “tepti” ant drobės. Tiesiog būna, kad poetas savo žodžių nebando pasakyti “penklinei”. Aš pabandžiau, ir man pavyko, – sako Alvydas. Nesu unikumas, tiesiog man įdomi įvairi meninė veikla, universali meninė veikla. Tikras kūrėjas yra ir plunksna, kuria rašome, kurią kitą kartą net nežinai, kas vedžioja – nesvarbu, kad tavo ranka ją laiko. Tą patį galima sakyti ir apie teptuką, ir apie muzikos instrumentą, ir dar apie tūkstančius daiktų. Juk kurti gali ne tiktai meno srityje dirbantis žmogus. Juk kūrėjas gali būti bet kas – bet koks kūrybiškai atliktas darbas yra menas. Vienos ar kitos srities menas. Nuvažiuokit į kokį nors dar nesugadintą (tiesa, tokių nedaug belikę) Lietuvos kaimą ir užkalbinkit kokią nors seną tetulytę ar močiutę – argi jos žodžiuose ir veide bus mažai poezijos? Ir visai nesvarbu, kad jos išsilavinimas “tik du skyriai prie Smetonos”, bet kaip ji ŠVIEČIA! Jei tokie žmonės  būtų turėję tinkamas sąlygas, kas žino, kiek čiurlionių, naujalių, maironių DABAR turėtume. Asmeniškai mane, sako Alvydas, kūrybai inspiruoja būtinumas, priežastingumas. Galima kurti sau į stalčiuką – daug kas taip ir daro. Tačiau aš taip negaliu: turi būti didesnis ar mažesnis ryšys tarp kūrėjo ir vartotojo. Galų gale, pasiremsiu banalia ir nuvalkiota fraze: kūrėjas – gyvas organizmas ir jam taip pat reikia valgyti.

Baigdamas pokalbį su manimi, Alvydas A. Jegelevičius padiktavo ištraukėlę iš vieno savo eilėraščio, kuris, jo manymu, ir REIKALAUJA to ryšio, RYŠIO, be kurio neįmanoma būti ir gyventi mums visiems KARTU:

Ką galvoja
artojas
kai aria
versdamas
vagą giliai
kai minutei
sustojęs
įkvepia giliai
ką galvoja
artojas
ar tu, poete
žinai

Lietuvos tūkstantmečio paminėjimo renginiai sutapo su tradiciniu mūsų susibūrimu ir tai, gal būt, įtakojo dalyvių skaičių. Tie, atvykti negalėję, siuntė SMS, skambino ir linkėjo visiems šauniai atsipalaiduoti. Kaip niekada, šiais metais buvo tiek savaitgalio poilsiautojų, jog glūkoidams teko susispaudus ir atsitvėrus vėliavėlėmis, įkurti rezervatą. Reikia pripažinti, jog susirinkimuose pradeda dominuoti antroji ir neužilgo gausiausia tapsianti trečioji glūkoidų karta ir veteranams jau tenka klausti – tai kieno tu, vaikeli, esi. Šeštadienio popietę praūžusi audra su liūtimi nuotaikos nesugadino. Gaila, kad liūtis truko tik valandą, o ne pora parų – būtume turėję galimybę išnaudoti Woodstock‘o patirtį ir šauniai pačiužinėti ant užpakalių purvo čiuožyklose.
Nudžiugino svečias gitaristas Mykolas, Saulius klasikine gitara privertė publiką nusiteikti ramiai ir rimtai, ežeras palepino šiltu vandeniu, o jau Mindaugo karūnavimo dieną gimė mintis turėti glūkoidų vėliavą, kuriai derėtų tokio savaitgalio metu pleventi tarp pušų.

Pasiūlymas glūkoidų organizaciniams klausimams spręsti. Marškinėliai su glūkoidų logo, kurių paklausa nemažėja, parama tinklapio palaikymo komandai, atnaujinant softą, vėliava su tvirtinimo prie pušies fermom (gal bus kitų techninių sprendimų), simbolinės dovanėlės, gal dar kažkas galėtų tapti visų mūsų mažyčiu finansiniu rūpesčiu. Galima atidaryti sąskaitą banke, pervedant ten 10 – 20 litų metams ar kiek kas pajėgia. Finansinę ataskaitą skelbtume viešai. Tai būtų skaidru ir dora. Ką galvojate apie tai? Komentarų lauke laukiame jūsų nuomonių ir pasiūlymų.

Ir dar: pirmasis filmukas primins keletą susirinkimo epizodų, antrasis  - apie Agnės ištesėtą pažadą: padainuoti bitlų Yesterday, nors  gydytojas jai buvo uždraudęs net garsiai kalbėti.

Kamera ir montažas  Dzilbus || Trukmė 00:09:43

Kamera ir montažas  Donatas || Trukmė 00:01:52

Pluoštas nuotraukų, kurias atsiuntėte jūs. Fotogalerija ”Glūkas 2009” nuolat pasipildys, kai tik atsiūsite daugiau.

Rūta Žemaitytė mokosi Alytaus muzikos mokykloje fortepijono klasėje pas mokytoją Violetą Baronienę. Apocalyptica koncertas mergaitę taip sužavėjo, jog nutarė išmokti groti dar ir violončele. Groti jai sekasi geriau, bet tai ne priežastis nebandyti dainuoti. Artėjančiai glūkoidų sueigai Rūta skiria dainą. Dar viena proga prisiminti nepakartojamo balso savininkę Karen Carpenter (1950 – 1983), kuri su broliu Richardu žavėjo fanus ano amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Jos dainą Top Of the World Rūta ir padainuos.

Kamera ir montažas  Dzilbus  || Trukmė   00:03:26

Daugiau:

Rūta ir The Doors
Rūta – A Horse With No name

Tie, kurie  praėjusį šeštadienį po pietų buvo su reikalais išvykę iš Alytaus, pjovė žolę kolektyvinėje viloje, žuvavo, dalyvavo vestuvėje ar buvo užimti kitais ypatingos svarbos darbais, aišku negalėjo stebėti   miesto sode vykusios cikrinių alytiškių sueigos.  Miesto dienos šurmulį dar pagyvino keletas Vilniaus alytiškių klubo akcijų: Albertas ”Šekspyras” Antanavičiaus tradiciškai skiria savo kūrybos dainą Alytui –  baltosios rožės miestui. Alvydas A. Jegelevičius taip pat dainuoja savo kūrinius, kurių ištakos vienaip ar kitaip susiję su miestu arba jo žmonėmis.

1969 metais Alytaus Ryšių mazge susikūrė grupė Aisčiai. Iniciatorius – Viktoras Jonkus, vadovavo Alvydas A. Jegelevičius, vėliau Romualdas Stankevičius.  Daugiau apie Aisčius rasite galerijoje ir kategorijoje Aisčiai. Kartu negroję 35 metus ir tik porai valandų prieš viešą pasirodymą repetuoti susirinkę, įrodė, jog avantiūrom visad pasirengę. Tiesa, jie buvo paruošę dar pora gabaliukų, kurių, deja, publika neišvydo. Viena įžvalgi ponia nupaparacino telefonu juos Aisčių repeticijos metu ir visa tai galėsite pamatyti filmuko ”Aisčiai 2009” bonus dalyje.

Organizaciniais sugebėjimais sužavi Rasa Kazlauskienė ir Vilija Ramanauskienė: kartu su alytiškiais, laikinai sugrįžusiais iš emigracijos Vilniuje, prie Žaliosios mokyklos kartu su miesto meru pasodina keletą baltų rožių. Miela, kad viskas vyko sklandžiai, nuoširdžiai ir be pompastikos.

Du garažiniai filmukai: pirmas apie šventės veidus, kuriuos buvote gerokai primiršę, kitas skirtas išskirtinai Aisčiams.

□  Daugiau:  ”Alytus – tai mes”.  Alytaus savivaldybės tinklapis

Kamera Donatas, Dzilbus ||  Montažas Dzilbus || Trukmė  00:03:29
 

Kamera Donatas, Laima ||  Montažas Dzilbus ||  Trukmė  00:09:37
 

Keletas šventės epizodų, kuriuos užfiksavo ir  atsiuntė Genius Vnarauskas, Vytautas Pavilonis ir kiti.

Šeštadienį, birželio 13 d. 15 valandą miesto sode, šalia buvusio grybo ir scenos vyks koncertas ,,Baltosios rožės miestui ir jo draugams. Ateikime ir pabūkime“. Iniciatorius – Vilniaus alytiškių klubas. Dalyvauja Albertas ”Šekspyras” Antanavičius, Alvydas A. Jegelevičius ir kiti.

…..

Nepatikimi šaltiniai sako, jog koncerte gali pasirodyti  pirmoji Alytaus  grupė ”Aisčiai”, nors tai tik labai miglotos prielaidos

Visa miesto šventės programa

Simniškis Vytautas Stanevičius, praleido daug vasarų Alytuje Liepų ir Užuolankos gatvėse, tad iš tokios tolimos ir kartu artimos vaikystės į atmintį įsirėžė vasaros vakarais iš Alytaus parko estrados sklindanti muzika. Su Albertu ”Šekspyru” Antanavičium kartu studijavo Vilniaus universitete, kartu žaidė futbolą. Baigė istorijos fakultetą. Neblogai pažinojo alytiškį fotografą, amžiną atilsį Tadą Dambrauską, o dabar Vilniuje jo kaimynystėje gyvena kompozitorius Alvydas Jegelevičius. Ir dar: Vytauto kurso draugas – alytiškis archeologas Eugenijus Svetikas.

VYTAUTAS STANEVIČIUS

2009 birželio 2 diena.
Kai Šekspyras pasiūlė atsiūsti glūkoidams VW Vabalų sezono atidarymo nuotraukas – sutikau nesvarstęs. Galbūt kraštiečiams dzūkams ir ne tik jiems bus įdomu pasižiūrėti nuotraukas iš šios šventės, įvykusios praėjusį savaitgalį Dzūkijos pašonėje, ant Verknės upės kranto, 5 km nuo Jiezno kryžkelės link Vilniaus.

Lietuvos Vabalų klubas pakvietė šių legendinių automobilių puoselėtojus į kasmetinę sezono atidarymo šventę. Praėjusį savaitgalį vykusiame renginyje debiutavo Vabalų fanai vokiečiai iš Volfsburgo, pirmojo pasaulyje Vabalų klubo. Atvyko ir nuolatiniai svečiai, kaimynai – latviai ir lenkai. Susirinkę netoliese Birštono, Jono Žigo kaimo turizmo sodyboje, įkūrė „Vabalinį kempingą“. Iš čia įvairiaspalvė Volkswagenų kolona pajudėjo į Vilnių, kad pagausintų bendraminčių gretas. Sostinės gatvės, kuriomis dūzgė daugiau kaip šimtas vabalų, jų gausumu priminė Mechiką, pažįstamą iš iki skausmo matytų meksikietiškų serialų. Sulaukę vilniečių ir jų svečių šypsenų, pamojavimų, kitų transporto priemonių vairuotojų geranoriškumo, sugrįžo tęsti šventę į savo „Vabalinį kempingą“, o sekmadienį pasižvalgę Birštono gatvėse, buvo pakviesti sugrįžti, birželio 13-14 d. vyksiančias kurorto dienas.

Atėjus vasarai gatvėse ir keliuose vis dažniau sutiksime žaismingus ir geranoriškus automobilius VW Vabalus, kurie kvies mus šypsotis, palinkint jiems gero kelio.

Vytauto Stanevičiaus fotorepotražas

Nepasimiršta, kai Alvydas A. Jegelevičius 2008 metų susirinkime priminė, kad glūkoidai sieloje turi  būti truputį žalieji. 1972 Jungtinių tautų organizacija  birželio 5-ąją paskelbė Pasauline aplinkos apsaugos diena,  skirta  paskatinti aplinkos apsaugą  visame pasaulyje. Šia proga Alytaus  miesto aplinkosaugos tarnybų darbuotojai, dalyvaujant miesto tėvams, organizavo haikingą į Radžiūnų piliakalnį. Padavimai sako, kad piliakalnį supylę du broliai kunigaikščiai gynybos reikalams. Šalia Vidzgirio botaninio draustinio įrengtas ekologinis mokomasis takas. Čia dalyvavo ir išskirtinai  draugiškos gamtai įmonės – UAB „Dzūkijos vandenys“ darbuotojai. Anų laikų Kriaušiaus žvejai sakydavo – žuvaut eisiu po šū..is. Nieko keisto – ten buvo miesto kloaka, žuvytės mėgo delikatesus, tačiau šiandien, kai vandentiekiečių komanda naudoja biologinį būdą nuotekoms valyti ir išvalo jį taip, kaip reikalauja HELCOM (tarptautinė aplinkosauginė konvencija), prie išvalyto vandens išleistuvo į Nemuną mekšrai jau nesirenka, na nebent pasimėgauti švariu vandenėliu.

Pavojingos atliekos, ypač sunkieji metalai, patekę į aplinką nesuyra, o turi bjaurią savybę kauptis gyvuose organizmuose, kuriuos dažnas pasigardžiuodamas valgo, kad ir lašišą, jos riebaliukus. Mokslininkai pastebėjo, kad žuvys, veikiamos pavojingų medžiagų jau keičia lytį. Kad žmonės keičia lytį  - žinome ir be mokslininkų ir tikimės tai nesusiję su švino ar kadmio vartojimu prie pietų stalo.

Šviesaus atminimo gamtos tyrinėtojas Vytautas Nedzinskas nusinešė į kapus paslaptį apie stumbražolės augimvietes Vidzgirio miške. Kai kurie akcijos dalyviai nujaučia, jog stumbražolė gausiai auga tarp Radžiūnų kalvos ir Lankučių – tolimiausio Vidzgirio vandenvietės gręžinio Vakarų kryptimi.

Alytiškiams nepasimiršta jau istorija tapusio exmero Dobilo Kurtinaičio iniciatyva miestelėnams įrengta vasaros maudyklė prie Dailidės. Tai buvo pragmatiškas ir originalus sprendimas.  Atgaiva karštą vasaros dieną. Rusijos caro nurodymu 19 a. pabaigoje buvo tiesiamas geležinkelis Sankt. Peterburgas – Warszawa (rašybos reveransas Lietuvos lenkams). Ta proga buvo  pastatytas geležinkelio tiltas per Nemuną ties Alytumi. Geležinkelio pylimas  Nemuno senvagę padalino į dvi dalis. Pasirodo abi Dailidkės beesą susisiekiantys indai, taigi Mažoji, kurioje važinėdavomės ant šynelių žiemą, o vasarą gaudėme karosus, migruoja į komunizmo statybininkų įteisintą atmatų duobę kitoje pylimo pusėje. Šią išvalyti nuo sunkiųjų metalų ir kitokio brudo reikia daug pinigėlių ir laiko. Taigi Mažoji Dailidė ir jos pliažiukas nemirs – reikia tik laiko ir kantrybės.

□ Daugiau:  ”Paminėta pasaulinė aplinkos apsaugos diena”.  Alytaus savivaldybės tinklapis

Dar: žiūrėkite trumpą filmuką apie kelionę ekologiniu pažintiniu taku link Radžiūnų piliakalnio.

Kamera ir montažas: Dzilbus  || Trukmė  00:05:26

Posted in Alytaus temos, Naujienos ir informacija, Post scriptum ]]> http://glukoidai.wordpress.com/2009/06/06/mylek-gamta-kaip-pats-save/feed/ 7 dzilbus mylek_gamta