Išskirtinis Andriaus Mamontovo interviu

Andrius Mamontovas, vienas iš nedaugelio Lietuvos rockmenų, yra atsvara saldžiabalsėms sintetinėms „berniukų“ ir „mergaičių“ grupėms. Šios grupelės-spinksulės pasirodo tik tada, kai garso specai digitališkai apdoroja jų skleidžiamus garsus, populiariai vadinamus pop muzika. Tada belieka tik taisyklingai judinti veido raumenis.
Visiška priešingybė Andrius varo į transą fanus būtent koncertuodamas gyvai, neslepia, jog tada ir patys muzmenai pasijunta nirvanos būklėje.
Išsiskiria Andrius iš daugelio kitų dar ir pozityviomis pažiūromis į šeimą, valstybę, pilietį, ne tik kalba apie tai, bet ir PASAKO.
Liudas ir Igoris iš FM99 prieš pat koncertą, vykusį balandžio mėnesį Alytuje, kalbina Andrių Mamontovą. Tikrai verta pasiklausyti.

Video šaltinis: YouTube  ||  Montažas: Dzilbus

Leonidas Donskis ir mūsų diskusija apie muziką

Kategorijoje ‚Muzika‘ neseniai karštai diskutavome apie vestuvinę muziką, jos reikšmę, prasmę ir balandas ant tokios muzikos kapo. Ta nuomonių įvairovė parodė, jog glūkoidai ir mus skaitantys yra tikri demokratinės visuomenės atstovai, sąmojingai ir įtaigiai reiškiantys savo mintis. BET yra dalykų į kuriuos požiūris galėtų būti vos ne vienareikšmis, tai L.Donskis su pašnekovas ir bando išsakyti. Gali būti sunku tai priimti, nes vis dar kultūrine prasme gyvename šalyje kažkur tarp Europos ir Honkongo (kaip toje dainoje).
Neseniai aplankiau glūkoidų webo adminą Donatą Kaune, ten rausėmės po jo terabaitines muzikos kolekcijas ir, kai kartais pasijunti nežiniuku, supranti kokio masto, intensyvumo ir gylio diskusijų galima dar laukti ateityje. Čia svarbus Donato pastebėjimas, kad glūkoidus vienija dar ir GERA muzika ir šiuo požiūriu suklijuoja skirtingas generacijas: tuos, kurie tada klausė Beatles, Doors ir hipiavo ir tuos, kurie užaugo punk, new wave laiku. Sunkiau čia sekasi posttarybiniam estradinės muzikos klausytojui ir daliai šiandieninio jaunimo. Apie tai išgirsite TV laidoje.

LTV laidoje „Be pykčio“ Leonidas Donskis kalbasi su kompozitoriais Šarūnu Naku ir Mindaugu Urbaičiu. Akademinė muzikos likimas, popso siautulys, dažnai įtakotas prastos prabos rusiško popso ir daug kitų minčių rasite šioje laidoje.

Žiūrėti LTV laidą

Muzika ir žmogus, kurio jau nėra

ALBERTAS ‘ŠEKSPYRAS’ ANTANAVIČIUS

Ką tik grįžau iš maestro Vytauto laidotuvių… Jį pagerbė tūkstančiai žmonių ir … visi muzikiniai stiliai. Žinoma, tokių (išlydų į amžinybę) metu stiliai ar “stiliai” yra niekas - viskas yra tik muzika ir žmogus, kurio jau nėra.
Ginčytis yra smagu. Smagu nugalėti. Bet dar smagiau pralaimėti ginčą, skonio ginčą, kurio pagrindas yra bendras visiems - muzika muzika muzika, - o druska, pipirai, karis ir t.t. - individualu, kaip vieno, bet ne vienišo žmogaus kambary užgesinta šviesa, užtraukta užuolaida, išjungtas telefono aparatas. Atsikimšus šio bei to ir į grotuvą įstūmus TAI, KAS TAVO VIENO - gražiausią dainą, pjesę ar pan. - tikrai suprasi, kad TIKROJI muzika turi tik vieną stilių, TĄ, kuris tau patinka. Visa kita, - kai kalbama tarp žmonių, kai klausoma su žmonėmis, - dažniausiai būna tik duoklė madai, tiems, tave supantiems, žmonėms, bet nebūtinai TAVO širdžiai, smegenims ir skoniui. Čia kaip ir su paauglystės paslaptimis - visi jų turėjom, bet pasijuokdavom tik iš tų, kurių “paslaptis” pagaudavom ir atskleisdavom.
Tad gyventi leiskime, - o ir teisės neturime neleisti - įvairiausiai muzikai. Neklausykime TOS, kuri mums nepatinka ir svetima. Ir būtinai stenkimės persivilioti į savo MUZIKAS svetimmuzikius - tiek draugus, tiek priešus. O jei jie mus pesrsivilios, vadinasi, taip mums ir reikia.

Visai nieko gero (atnaujinta 17 kovo, 2008)

Kadangi šis postas toks populiarus, bet susiklosčius tam tikrom aplinkybėm neturi šakninio posto, reikia truputelį paaiškinti.
Pirmiausiai sveikinimai Juozui už aktyvumą ir atkaklumą, ir jaunatviškumą. Jūs labai pagyvinote šį puslapį.
Šakninis postas buvo apie vestuvinę muziką. Buvo įdėtas filmukas iš Juozo surengto vestuvininkų suvažiavimo, koncerto. Aš jį peržiūrėjau ir tiesmukiškai nusprendžiau, kad ta muzika yra šlamštas. Taip ir atsirado šitas postas, o šakninis, Juozo prašymu, buvo pašalintas visai iš blogo. Ir apie tai aš daugiau negalvojau. Bet. Bet Juozo aktyvumas privertė mane daugiau pagalvoti ir labiau įsigilinti į šitą reiškinį.
Taigi atsiprašau jei ką ižeidžiau. Aš ginkdie nesiekiau ką nors įžeisti, nei jūsų Juozai, ir beje nieko niekur nesiunčiau. Aš kalbejau tik apie muziką ir išsakiau savo nuomonę. O čia yra ta vieta, kur galima kalbeti apie tai.
Tai va, pamasčiau ir savo galvoj radau kelis puikius vestuvinės muzikos pavyzdžius. Aiškumo dėlei, terminą “vestuvinė” reiketu deti i kabutes, nes realiai vestuvėse gali groti ir styginis kvartetas klasikinius kūrinius, ir roko grupė, ar tiesiog koks dydžėjus, bet aš omeny turiu ne tai. Na jūs suprantate, galima tai vadinti - “baliais”, “pūkine”, “kičine” ir t.t.

Pirmasis, būtų lietuviškas. Nekomentuosiu. Pats su malonumu pažiūrėjau dar karta.
Suopis ir Rambynas - O laike

Sekantis pavyzdys - užsienietiškas, vokiškas. O šitas vyrukas, kuris vadinasi Mambo Kurt, labai patinka jaunimui. Ir koncertuoja dideliuose roko festivaliuose, beje ir groja tik šimtaprocentinius šlagerius.
Štai tikras vestuvininkas.

Man šitie dalykai tikrai patinka, nemeluoju Jei labai nori visada gali surasti ką nors gero, net ir ten, kur atrodo ir neturėtu būti.

Iš pradžių skaitydamas Juozo Muzikevičiaus postus apie sintezatorius, pagalvojau: vat koks įdomus žmogus ir kokia idomia veikla užsiima - kuria sintezatoriams tembrus, kurie naudojami viso pasaulio muzikantų. Super. Bet paskutiniai pasisakymai apie vestuvinius muzikantus mane suglumino. Visaip bandžiau įžiūreti (išgirsti) toje muzikoje ką nors gero, ir iš viršaus, ir iš apačios (net peržiūrejau idėtą filmuką - visą peržiūrėjau), ir pamačiau, kad ten nėra nieko gero, visai nieko gero - šlamštas. Todėl sukūriau naują kategoriją “Šlamštas” ir priskyriau jai postą apie vestuvinę muziką. Glūkoidus viena iš esminių klijuojančių medžiagų yra muzika - gera muzika, ta muzika netgi suklijuoja skirtingas kartas. Bet tikrai čia kalba neina apie anksčiau minėtą vestuvinę muziką. Kadangi toks reiškinys egzituoja, nepaneigsi, todėl lai jis ir gyvuoja atitinkamoje vietoje.

Jeigu, mieli glūkoidai, su manim nesutinkate, prižadu išimsiu vestuvinę muziką is kategorijos “Šlamštas” (jūs pritarti man galite komentaruose).

donatas aka juodo (šio blog’o pakūrėjas ir administratorius)

Rūta ir The Doors

Ką veikia mūsų atžalos? Šalia to kas įprasta, dar groja, dainuoja, bando daryti improvizuotą show. Pristatome Rūtą Žemaitytę, mūsų melomano - veterano Algirdo Žemaičio vienuolikametę dukrelę. Kodėl šalia F.Listo Rūta groja The Doors? Gal nėra labai svarbu kaip jai tai sekasi daryti, svarbu kodėl ji tai daro. Kažkada savo penkiametę Rasą pasisodinau šalia ir paleidau bitlų ,Because‘ iš Abbeyroad, ji pasakė: jie dainuoja KITAIP. Labai tikėtina, jog Rūtai ateityje, kaip ir Rasai šiandien, nebus sudėtinga atsirinkti kuri muzika jaudins, provokuos dar ir ateities kartas ir kuri vartojama kaip BigMac (kaip pageidautumėte - su garstyčiom ar petražole…?) Dabar visas jūsų dėmesys Rūtai, filmuko trukmė – 8 minutės.

Kamera: Algirdas ||  Montažas: Dzilbus

Kas galėjo nurungti roko grandus?

IGORIS RIABOVAS

Pabandysiu grįžti į auksinį roko amžių. 70-jų pradžia roko muzikoje neatrodė labai patikima ir optimistinė: jauna, bet jau spėjusi paragauti šilto ir šalto, pop-kultūra atrodė pavargusi ir nusivylusi. Jos kerinti šypsena nebuvo tokia patraukli ir miela. “Gėlių vaikų” epochos idealai buvo palaidoti per Rolling Stones koncertą Altamonte, kuomet buvo nužudytas žmogus ir prieš klausytojus buvo panaudotas žiaurus smurtas. Dainos apie meilę ir taiką nepagydė pasaulio. Žodyje “hipis” liko vis mažiau romantikos ir tuomet, vietoj vilčių, atsirado abejingumas…

“Bitlai”, svarbiausias 60-jų simbolis iširo, The Kinks, The Hollies, Mamas & The Papas, The Beach-Boys, The Byrds ir daugelis kitų, pajuto naujų idėjų krizę ir skambėjo kaip jų pačių parodija. Kitos paprasčiausiai “numiro”. I dangų persikėlė Jim Morrison, Janis Joplin, Jimi Hendrix, Brian Jones…

Muzika ir muzikantai

VYTAUTAS PALUBINSKAS

Gerbiami Glūkoidai ir Pašaliečiai, po pirmų rašinukų apie veseilinę muziką (tegul nesupyksta Didieji Glukojdijos Muzikai - tai taip pat muzika) labai knietėjo ir man sublizgėti savo išmintimi, bet gal tiek daug neskaičiau knygų, neturiu filosofinio ir muzikinio išsilavinimo, kad galėčiau mėtytis skambiomis frazėmis ir labai moksliškai oponuoti vienam ar kitam savo mintis reiškiančiam asmeniui, bet kaip prieš kokius 45 metus, sakė vienas iš Alytaus Grandų: „norint suprasti Alytų, reikia pažinti turgaus a.a. Tafilių, išgerti faustą su vietine fauna už „Dainavos” ir įkalus „Nemune” nuvaryti į ploščiadkę. Taip ir muzika, kokia ji bebūtų - reikia joje pagyventi…
Dabar pasakysiu: nedalinkime muzikos, geriau pažinkime muzikantus, tuos kurie graužė dildėmis iš suolo lentos gitaras, suko adapterius, klausė, perašinėjo „muzikytę” ir tuos kuriuos pagimdė 1979-1984 metų „kaziukai”, ir visi kiti politiniai ir atgimimo įvykiai Lietuvoje (gal ne visi supras apie ką kalbu, kas norės galėsiu paaiškinti vėliau prie Glūko). Kad labai daug rimtų muzikantų pradėjo groti vestuvėse ir įvairiuose vakarėliuose (tai tik pakėlė renginių kultūrinį lygį) tai socialinė to laikmečio (1980-1990-200 problema, kuri ir dabar muzikantams labai aktuali – problema kaip išgyventi. Nepostringausiu apie muzikinį gyvenimą Lietuvėlėje, mąstantys žmonės patys supranta koks jis keistai įdomus… kaip pavyzdžiui: kažkokia „žvaigždutė” gali mokyti dainuoti V. Malinauską… fantastika. Ir tai ne vien muzikantų problema….
Su didžiule pagarba visiems - Styga

Undergroundas: tada ir dabar

Aliuzija į muzikinio TV kanalo VH1 laidą Then and Now

Apie 1970 metus masiškai kūrėsi roko grupės (ne estradininkai). Kaune jau grojo ir sutraukdavo pulkus klausytojų „Kertukai“, Aitvarai“ vėliau „Gintarėliai“, „Gėlės“, „Nuogi ant slenksčio“ kiti. Šalia jau žinomų, undergrounde grojo kiti, nežinomi ir niekada nepretendavę tapti klausomais. Truputis ironijos: manageriai nepastebėjo, nors tada tokių ir nebuvo. Kauno politechnikos instituto Mechanikos fake susikūrė grupė iš dabartinių glūkoidų: Kauno 7-tos vidurinės mokyklos buvusios grupės nariai Rimvydas Aglinskas (guitar), Vidminas Grabauskas (bass), klaipėdietis Saulius Aleksandravičius (drums) , kuris lankėsi prie Glūko keletą kartų, deja, sunki liga jį nugalėjo ir, laikinai palikęs „Aisčius“, Gintas Unguraitis (guitar). Pagal Viduko brėžinius fakulteto stalius pagamino kolonėles a-la Marshall, kurios daugiau svėrė negu skambėjo. Vykstant repeticijoms, jų transportavimas iš rūsio į pirmą auditoriją, priminė actekų įdirbį piramidžių statyboje. Po kelių sesijų gimė repertuaras, kurį sudarė Creedence Clearwater Revival, Cat Stevens, tuometinių lenkų grupių kūriniai, improvizacijos ir nieko savo. Jie viešai taip niekada ir nepasirodė. Grojo sau ir draugams. Glūkoidai čia tik pavyzdėlis. Tokių garažinių grupelių buvo ne viena. Tačiau tada buvo aiškios dvi kryptys ir jų gerbėjai: estrada skirta kultūringam tarybiniam klausytojui, rokas – hipiuojančiam jaunimui. O kaip dabar?

Šiandien diskotekoje labai neįprastai atrodytų, jei publika, nešoktų, nerytų tablečių, o tik apspitus DJ, ramiai stebėtų kaip jis manipuliuoja savo įrankiais. Keistas vaizdelis – tiesa? Kai 1972 metais Kaune „Gintarėliai“ grodavo šokių vakarėliams, pirmas dvi valandas būtent taip ir būdavo. Niekas nešoka, o klauso prie scenos prilipę. Kaip neklausysi, jei grojami rollingų, Beatles gabalai ir dar kaip grojami. Tada jaunimas jautė roko alkį. Dabartiniais laikais Rebelheart vykdė projektą su S.Povilaičiu (a-la Deep Purple su karališkuoju Londono simfoniniu orkestru?). Kas tai – lietuviško roko devalvacijos požymis? Lietuviams, matyt, nelemta būti žinomiems pasaulinio roko scenoje, o kai kurie linkę į vitriną pastatyti vestuvinę muziką ir pristatyti tai kaip nacionalinio muzikavimo top-pasiekimą. Būtent muziką, ne muzikantus, juk, anot Shekspyro, muzikantai yra pati įdomiausia tauta pasaulyje. Jei kaimynai švedai (apie 8 mln. gyventojų) paleido į pasaulį žvaigždes tikrąja to žodžio prasme: ABBA, Europe, Ace Of Base, Yngwie Malmsteen, Roxette, tai lietuviai nė vienos. Ką jau kalbėti apie anglosaksus. Gal todėl TV, kocertų salėse, restoranėliuose dominuoja įvairūs aliukai (Viktoro terminas), rusiškas popsas ir vietinių managerių prastumtos žvaigždelės.
Kuo „ turtingi“ tuo ir džiaugiamės.

Gal šiais metais Eurovizijoje sublizgės lietuviškas Ronnie James Dio. Patenka į finalą, o ten pasirodo neblogiau už Skamp. Fantastika.
Taiklius pastebėjimus apie atranką atstovauti Lietuvą Eurovizijoje rasite čia: Go, Jeronimai, go !

Ir aplamai, vestuvinės muzikos fanai galėtų dažniau užklysti į zibailos svetainę Allegro, gal tai padėtų lengviau susivokti kas yra kas.

Apie muziką

Kadangi vestuvinei muzikai skyriau tiek demesio, netgi sukuriau atitinkamą kategoriją , būtų nesąžininga neskirti dėmesio Muzikai, ir nenoriu buti tas - kur tik kritikuoja. Todėl sukuriu kategoriją “Muzika” ir pirmą postą šia tema.

Šiame įžanginiame poste, norėčiau pacituoti puikaus rašytojo, humanisto Kurto Vonneguto mintis apie muziką, manau jis su savo galvosena puikiausiai tiktų į glūkoidų gretas, netgi ir būdamas toli nuo šio pasaulio, kuriame, kaip jis pats sakė, vyksta kažkas svarbaus.

Atgarsiai: B.Adamsas, Senas kuinas ir R.Griškevičius

ALBERTAS ANTANAVIČIUS

Šis postas pavėlavęs, tačiau geriau vėliau negu niekad. Alberto mintys apie R.Griškevičių ir B.Adamsą

Vakar buvau B.Adamso “muzikiniam interviu” Lietuvai. Tai buvo nuostabu. Muzmenai dirbo kaip velniai. Graži, gera muzika. Bet labai noriu gražiai pasakyti apie klausytojus - be ŠIO koncerto publikos Adamsas būtų - ne Adamsas: mūsų mielas jaunimas, kurį mes ,”palinkę” arba linkę pakeikti pasirodė tik iš tos pusės, kurią iš tikrųjų turi - GERIAUSIOS. Nesu didelis melomanas, bet teko EITI kada nors klausyti ką nors. Bet tokios sielovados seniai neturėjau - beveik niekada. O dabar toliau…
Danieliaus (sax) pavardė - PRASPALIAUSKIS. Bliuzas - socialinė daina visų pirmiausia. Kita vertus, bliuzas prasidėjo iš JAV negrų lyrinės posminės sinkopuotos 4 metrų dainos; ji būdavo pažeminta trečiu ir septintu mažoriniu laipsniu (kas groja arba TIK skaito - kaip aš,- žino). Todėl konstatavimas, kad bliuzas yra pliažinis gultas arba užstalinis pavarotizmas, - mažiausiai netikslus. Dabar “apie valtį”…

Tikrai tai geriausias lietuviško bliuzo pavyzdys. Nebent man. O AA Robkė pirmiausia buvo “Saulės laikrodžio” klavišas (tiesa, dėl datų ginčytis nesugebėčiau). “Senas kuinas” ir konkrečiai A.Jegorovo “Valtis” - trumpalaikis projektas (anot statybininkų). Turėjau garbės su Robke bendraut besiruošiant jam į “kelionę” -tai buvo stiprus ir geras diedas bei muzikantas. Gaila, kad - jis ir pats puikiai žinojo: YRA už jį ir stipresnių… Prisiminkim…