Gyvenimo manai, filai ir fanai

Sparnuota frazė, jog šiandien Alytuje rasti alytiškį yra sunkiau negu Amerikoje indėną, neturėtų žeisti alytiškių. Prasmė kita – ar tikrai šeimininkiškai ir su meile puoselėjamas miestas, ar maximų invazija išspręs automobilių stovėjimo problemas miegamuose rajonuose ir išgražins duobėtas, dulkėtas kai kuriuose miesto rajonuose pusei amžiaus užmirštas gatves. Gal aukščiausios būsto šildymo kainos Lietuvoje, taip pat gero ūkininkavimo ”top rezultatas”. Kuo mielas ir mylimas gimtasis miestas – skaitykite Rasos Petkevičienės pastebėjimuose

RASA PETKEVIČIENĖ

Išsiskleidus ir pražydus visai Alytaus medžių įvairovei, nepaisant daugybės savojo ego pasipriešinimų, ėmiau prasprogau ir aš. Nežinau, kas man pasitarnavo „Višniavskio tepalu“, ( kaip žinia, jis tik padeda greičiau prasprogti, bet negydo), bijodama, jog daugelis dalykų nepradėtų „dvokti“, skubiai ėmiausi savigydos – pasikalbėjimo.
O kalbėtis noriu apie Alytų ir santykį su juo. Klausimų kyla daug. Ir filosofiškų (lai neįsižeidžia pragmatiškieji protai). Kas man yra ši erdvė? Koks jis ir ką man reiškia mano gimtasis miestas?. Ar pagal jį aš galiu atpažinti save ir būti atpažinta? Ar aš suvokiu savo miestą, kaip savo sielos tėvynę, tuo pačiu tapdama jos atradėja. Ar mano miestas tampa mano dvasinio gyvenimo forma, ar pasaulis yra ten, kur esu aš, mano „kūryba“, intelektualiniai „projektai“ ir idėjos; nes , jei pasaulis yra ten - kur manęs nėra, tai, deja, jau ne laisvo, o masinio žmogaus galvosena ir jausena.

Taigi, gimtasis miestas man visų pirma yra dvasinės priklausomybės forma; ir nesvarbu, kokiame pasaulio krašte bebūčiau, begyvenčiau, visur ir visada jausiuos alytiškė. Bet būna visaip. O tame „visaip“ gali visaip ir atsitikti, netgi baisiausia: kai tavo miestas tampa tik fizine buvimo vieta, tuo pačiu tavo dvasinė tėvynė – beprasme ir nužmoginta.

O kai jau „šitei“, tai tavo „miescelis“ tampa absoliučiai nesaugus nuo mūsų pačių ir mums patiems. Dėl baimės bei abejingumo, paruošiančių sąlygas įvairaus plauko piratukų siautėjimui, kurių laivas, užuodus grobį, netikėtai išnyra iš tamsos – paplėšikauja paplėšikauja – ir vėl išnyksta tamsoje. Dažnas taip pat ir „lapių vištidėje“ populiacijos pagausėjimas bei europietiškas kelnes užsimovusių įvairių strateguotojų bei „projektų“ darytojų radimasis. Ir vis tai – „tam“, „kažkokiam“ Alytui. O iš tikrųjų – tai jo grobstymas gabalėliais, idant patogiai įsitaisyčiau valdžioje, įtakų sferoje, nuosavam rezervate su aukšta tvora ir užrašu „piktas šuo“ (suprask: privati valda). Yra daug prasigyvenimo šaltinių žmogui, alytiškiui – taip pat…

Va, jeigu aš atsidurčiau įtakų sferon, tai projektus leisčiau „daryti“ tik gerai atpažintam - šitam Alytui. Šitam, kuriame gimė idėja sukurti gliukoidų judėjimą, šitam, kur gyvena Vidzgirio krašto „Mekas“ – Dzilbus, šiam, kur gimė ir gyveno , o dabar sugrįžta kartu su ataidinčiais „Karklais“ ar žuveliokų radimosi paaiškinimu Alvydas J. Šiam, kuriame „nuo amžių“ būna pastovi, kantri ir ištikima Alvydo P. Studija, amžinam gyvenimui tyliai prikelianti kuklius ir nebylius daiktus, Vidzgirio sniegus, Nemuno, jo šilų bei pušynų atodangas ar vieną kitą, širdį tirpdantį, rūkais apėjusį Alytaus kampelį. Šitam, į kurį akivaizdžiai ar neakivaizdžiai, bet su meile, ilgesiu ir paprastu teisumu iš senutės Europos sugrįžta Žana. Šitam, užauginusiam sostinei daktarą, nepaliaujamai kartojantį: „Alytus man – šventas dalykas“. Šitam, kuriame veikia Giedrės biblioteka su visom jos „baltom varnom“. Ir pagaliau šitam, kurio kasdienybės, švenčių bei permainų aktyvus dalyvis bei reiškėjas ryškus Alytaus veidas – Kolia bei anam, kuriame taip skausmingai, atviri ir pasitikėdami, savąsiais žaizdas liudijo Alytaus sužeistieji – Tafilius ir Vitas Tankistas. Anam, kuriame sporto reikalą nušviesdavo žymus futbolo ekspertas ir komentatorius Zavilė, kur Traktoristų gatve elegantiškai ir išdidžiai vaikščiodavo aristokratiškasis Kelmelis, kaskart vis užsukdamas proletarų grytelėsna papasakoti kaip ten – Paryžiuje… Tuo pačiu rasdamas progą priminti ir paaiškinti paikoms to meto neišmanėlėms, jog ryškiai raudonai dažytos lūpos yra vulgaru, neskoninga ir, pav., Paryžiuje to nepamatysi…

Tai tiek tos „koncepcijos“, Mielieji. Bet prieš darant projektus reikėtų įsisąmoninti, jog visa tai pirmiausia reikalinga mums:
# 1 Dėl savosios kultūrinės indentifikacijos, kad galėtume mąstyti savojo miesto ( o gal net savosios Tėvynės) kultūrinę lemtį.
# 2 Dėl to, kad būtume suprantami, o ne juokingi ir niekingi patys sau ir kitiems Europiniame kontekste: dėdamiesi didesniais anglais nei patys anglai, didesniais olandais, nei patys olandai, vienžo – didesniais europiečiais nei laisvosios Europos senbuviai.
Atpažinkime save, „nesisarmatykim“ savęs ir - „identifikuokimės“ .

Alytuje kalnų medžiai?

Prisimenant kaip centrinėje miesto aikštėje buvo buldozeriais nušluota seniems alytiškiams mieli pastatai: muzikos mokykla su kampe buvusiu knygynu, kai šeštame dešimtmetyje pardavėjas moksleiviams sakydavo - canciuvinių nėla (suprask: sąsiuviniai jau išparduoti), tiras, valgykla, batų krautuvė. Ir liko merijos šešėlyje paslėpta beveidė aikštės dalis. Norisi tikėti, jog medžių iškirtimo ir naujų sodinimo akcija yra apgalvota, čia bent vienus kerta, kitus sodina. Palangoje irgi kilo šurmulys dėl J.Basanavičiaus gatvės kaštonų, kai viskas nurimo, šiandien matome gana neblogą rezultatą. Tačiau nuomonių šia tema gausybė ir dalis negatyvių. Janna taip pat ją turi ir dėsto savo pastebėjimuose.

JANNA RIABOVA-LEITL
dailininkė, Landau, Vokietija

Atvirai kalbant, aš nedažnai atvažiuoju į Alytų. Kaip nebūtų gaila, kiekvienąkart matau, kaip šis miestas keičiasi į blogąją pusę. Iš jaukaus, žalio miesto Alytus virsta miestu be veido ir struktūros, prigrūstą statinių be jokios architektūrinės minties, kartais netgi klaikių. Ne tik aš, bet ir mano bičiuliai vokiečiai, su kuriais svečiuojamės Alytuje, kiekvienos viešnagės metu užduodame sau klausimą: kas planuoja šį miestą ir išvis ar planuoja?
Viena iš dažniausiai mūsų lankomų ir mėgiamų vietų yra senasis miesto parkas. Koks šokas buvo vakar, kai pamačiau, jog gatvėje, vedančioje nuo centrinės miesto aikštės link Laisvės Angelo, ir pačioje aikštėje prie šios skulptūros pasidarbavo kirvis: iškirsti medžiai , gobę gatvę savo žaliais vainikais, aikštė atrodo nuoga ir plika.

Alytaus šypsenos ir grimasos

Po metų-kitų švęsime 50 metų jubiliejų kai pietinėje Alytaus miesto dalyje, kuklių gatvelių sandūroje telkšo, anot glūkoido Vidmos sūnaus, didelė krūva vandens, kuri ir sausros metu puikiai matoma iš Pentagono palydovų. Užaugo trys kartos, kurios čia vaikystėje plukdė iš Vidzgirio pušies žievės išdrožtus ir popierinę burę turinčius laivelius. Jei pūsdavo palankus vėjas, regatos nugalėtojo brigas perplaukdavo balą per 5 minutes.

Sezonas trukdavo devynis mėnesius kol bala užšaldavo. Tada vaikai važinėdavo ant šynelių arba ant užpakalio. Kitas malonus užsiėmimas, kai pavasarį iš trijų pusių gatvių viduriu subėgantys į balą upeliai virsdavo tokių laivelių slalomo trasomis. Nugali tas, kurio laivas pirmas pasiekia vandens saugyklą. Baksnojant lazda, buvo galima koreguoti tik to laivo plaukimo kryptį, kuris, pamiršęs tikslą, pasukdavo į apsemtą kaimyno daržą. Tokios taisyklės.

Šiandieninė kartos dešimtmečiai ne tokie romantiški, jie organizuoja baloje dviračių bulių kautynes arba stengiasi aptaškyti vienas kitą mėtomų akmenų purslais. Jei Quake3 deathmatch’e laimi surinkęs daugiausia fragų, tai čia laimėtojas privalo būti šlapias, bet būtinai neapsiverkęs. Ugdomos išlikimo, kovos už būvį savybės. Labai šiuolaikiška ir sukelia malonių emocijų. Gaila, bet suaugusieji to nevertina ir tyliai prakeikė buvusias ir esamas valdžias. Pastabūs sako, jog šiame rajone anais laikais negyveno komunistų partijos lyderiai, o Nepriklausomybės laikotarpyje miesto tėvai, todėl gatvių padėtis ir neturėjo gerėti.

Klausimai:
#1 Kas kaltas, kad pusę amžiaus miestas neprižiūri savo gatvių: Landsbergis, DAX indekso kritimas Frankfurto akcijų rinkoje ar pernykštis kolorado vabalų antplūdis Balbieriškio bulvių laukuose?
#2 Gal galite išvardinti bent tris skirtumus tarp sovietmečio partinių bonzų ir dabartinių abonentinių šunponių įpročių, papročių ir mentaliteto
#3 (tik orakulams) kiek ateities generacijų dar galės naudotis landšafto įpatumais?

Būtų didelė netiesa sakyti, kad jie visi tokie. Dalis yra sąžiningi, pareigingi, įtakingi ir valstybiškai mąstantys, deja, jų mažuma. Jei būtų atvirkščiai, tokias problemas dešimtmečiais nereikėtų spręsti.

Geros naujienos: reikalai pajudėjo ir tai padarė Alytaus miesto valdžia vadovaujama socialdemokrato miesto mero ČESLOVO DAUGĖLOS. Jie pirmieji per visą Nepriklausomybės laikotarpį, kurie atsižvelgė į gyventojų prašymus ir ėmėsi konkrečių veiksmų. Per rinkimus gyventojai tai įvertins.

Alytiškių klubas Vilniuje

ALBERTAS ,ŠEKSPYRAS’ ANTANAVIČIUS

Aną savaitę (kovo 26d., trečiadienį) Vilniaus alytiškių klubas rinko saviškius į vakarėlį ir ne tik. Buvo svečių ir iš Tėviškės - meras su “svita” ir t.t. Seminare (tai laikas iki pirmos taurelės) susipažinome su Alytaus perspektyvomis, galimybėmis, miesto vizija, kurią paruošė GTU architektūros katedros mokslininkai ir studentai. Po to žiūrėjome dar “maskvietišką” filmuką apie “400 metų jaunuolį” - Alytų, iki vėlumos kalbėjomės, nepamiršdami susidrėkinti ir užkrimsti. Smagu. Tai jau buvo ketvirtas Vilniaus alytiškių klubo susitikimas.
P.S. Dešimtajame susitikime numatoma keisti Vilniaus pavadinimą - bus New Alytus.

Daugiau apie renginį skaitykite ”Alytaus Naujienose”

Vanduo ir vandens filtrai

Žmogus be maisto gali išgyventi daugiau nei mėnesį, be vandens - tik 4-5 dienas. Vanduo yra pagrindinė gyvo organizmo sudedamoji dalis: daugiau nei du trečdaliai žmogaus kūno yra vanduo. Vanduo sudaro 65 proc. suaugusių ir net 80 proc. vaiko svorio, dėl to kasdien mūsų organizmas turi gauti ne mažiau kaip 2,5 litro vandens.

Firmų agentai, pardavinėjantys filtrus geriamam vandeniui ir reklamuodami juos, suįžūlėjo tiek, jog klaidindami pirkėjus, jiems kala į galvas, jog jų geriamo vandens kokybė prilygsta vos ne Dailidkės vandenėliui. O jų filtrai – panacėja, nors iš tikro tik gyvą vandenį luošina. Nebent geriate iš šulinio ar iš kūdros. Alytaus vanduo iš krano, tai vanduo atitinkantis aukščiausius ES standartų reikalavimus, dar daugiau, jį galima priskirti prie nedidelės mineralizacijos vandens, ko žmogui ir reikia.

Lankydamasis Alytuje, glukzauras Virgius, po kelionės iš sostinės, pirmiausia paprašo atsigerti vandens iš krano. Jei medicinos mokslų daktaras, propaguojantis sveiką gyvenseną geria ir giria Alytaus vandenį – filtrininkų įtaka mūsų sąmonei turėtų silpnėti.

Supershopuose perkate geriamą vandenį ir mokate dešimtis kartų brangiau negu kraninis vanduo kainuoja jūsų būstuose. Gal galvojate, jog jis kažkoks išskirtinis? Jis taip pat pakeltas iš giluminių gręžinių, bet tuo viskas ir baigiasi. Toliau prasideda vandens kankinimas. Jis pilstomas į plastiko tarą (kodėl ne į sidabro?). Prasideda logistikos etapas: vanduo dešimtis kartų perkraunamas, transportuojant kratomas, teliūškuojamas, patiria temperatūrų svyravimus, vandens struktūrinė gardelė deformuojasi, o ar pasidomėjote kiek dar laiko praeina nuo išpilstymo iki jūsų stalo. Verta susimąstyti.

Verdant vandenį, nuosėdomis apauga arbatinukai ir kiti virtuvės įtaisai, tai tiesa. Vis tik geriau turėti retkarčiais apaugėlį puodą ir sveiką kaulų-sąnarių būklę, negu išlaidas filtrams (ar skaičiavote?) ir mirusį vandenį.

Jei turite gerų draugų kitoje Lietuvos vietovėje, nuvežkite jiems lauktuvių pora trilitrinių stiklainių Alytaus vandens, lai išsiverda sriubą ar šiaip pasimėgauja skaniu sveiku vandeniu.