Tempdami glėbius gėlių į kapines, tarsi patvirtiname, kad labiau mylime Anapilin išėjusius… Lietuvoje tūkstančiai pasiligojusių, vienišų ir užmirštų žmonių, kurių nelanko artimieji… Aplankykime juos! Jie mūsų laukia…
ANTANAS GRAMBA
MAN NEREIKIA NIEKO
Man nereikia liaupsių, man nereikia rožių –
Man užtenka tavo duriančių spyglių.
Man nereikia autostradų, vieškelių ir tolių.
Man užtenka tako – basom kojom akmenis jaučiu.
Man nereikia laiškų, nei balandžių pašto.
SMS langely – tuščia ir nyku.
Užpustytai širdžiai – viesulai kaimynai.
Veltui aš į tyrus tyliai tau šaukiu.
Grabalioju pirštais įnoringą raidę,
Kaip kadais gražuolę vasaros lauke…
Tik, deja, „SAMSUNG’ as“ – kaip tas jaučių jungas –
Išmeta „artoją“ , ir… „ariu“ šalia*…
Man nereikia nieko. Gal tik tavo žvilgsnio.
Pagaliau taurelės, žodžių mon ami**.
Anūkėlių riksmo, šurmulio naminio,
Su jumis man reikia laužo paupy!
Man nereikia nieko. Gal tik gyvo žodžio.
Gal perkūno trenksmo spengiančioj tyloj!
Aš visus jus myliu. Man visų jūs reikia.
Apie jus galvoju vakaro maldoj…
* “ariu” šalia – klaidingai renku tekstą mobiliajame telefone.
** mon ami – pranc. mano draugas, bičiulis
Ankstesnės Antano eilės:
□ Ką renkiesi: indulgenciją ar sąžinės priekaištus (2009)
□ Moters maratonas (2008)
□ Kelias į niekur (2008)
□ Taurelės išpažintis prasigėrusiam draugui (2007)
Spalis 29, 2009 at 11:22 AM |
Kartais sunku pagauti mintį, bet gal neesu sutrvertas giliom gaudyti. Patiko taureles išpazintis ir kamikadziu nuotykiai keliuose. Sekmes Antanai.
Spalis 30, 2009 at 12:52 PM |
“Man nereikia nieko” – ta frazė manęs nebeapleidžia perskaičius p.Antano eilėraštį, kuriame taip subtiliai atskleidžiama visų pamiršto, nelankomo žmogaus drama. O juk tiek nedaug tereikia – tik paprasto žmogiškojo dėmesio: švelnaus žvilgsnio, ištartų žodžių “kaip tu laikaisi/gyveni?” ar trumpos sms žinutės. Vis tik kiek daug dar mumyse “skubėjimo”: skubame gyventi savo dieną ir lekiame taip greitai, kad kažkur suspėtume, bet prarandame dalį gyvenimo džiaugsmo, nes nutraukiame ryšius, leidžiame užgesti gražiai draugystei, kadangi neturime laiko paskambinti ir pasakyti “sveikas ar sveika”. O juk gyvenimas tai ne lenktynės. Tad sustokim! Išgirskim. Mylėkim. Bendraukim, kol dar nesibaige kiekvieno iš mūsų gyvenimo daina…
Autoriui: savo kūrybą visada siejate su tikru gyvenimu. Jūsų eilėraštis – tai sudėtinga taškų, brūkšnių, daugtaškių ir netikėtų metaforų mozaika. Itariu, kad kažkada į gyvenimą buvote palydėtas puikių lietuvių kalbos ir literatūros Mokytojų…Kūrybinės sėkmės!
Lapkritis 6, 2009 at 1:07 AM |
JEI P. ANTANAS BUVO PALYDETAS PUIKIU ALYTAUS LIETUVIU KALBOS MOKYTOJU, TADA JIS BUVO,TIESIOG – PRASTAS MOKINYS, NES SITAIP ATVIRAI VIESINTIS SU DAUGYBE KALBOS, KIRCIAVIMO IR STILIAUS KLAIDU – TIKRAI NEGALIMA.POEZIJOJ REIKIA SPAUSTI,GRYNINTI MINTI. PAGALIAU – PAPRASTAS REIKALAS – DUOTI SAVO RASINIUS REDAKTORIUI, KA IR DARO DAUGELIS PROFESIONALIU (!) POETU, KAD JIE (TIE TEKSTAI) BUTU TINKAMAI “SUTVARKYTI”.KAS KITA – P.ANTANO MINTYS. JOS ZMOGISKOS,GRAZIOS,NUOSIRDZIOS, BET ISRAISKA, REZULTATAS,DEJA – PRASTAS. DAR TAS NUOBODUS BUITISKUMAS ?.. PAGALIAU IR PAVADINIMAS TIESIOG REKTE REKIA ATVIRKSCIAI, ATBULAI – “MAN REIKIA VISKO”. APIE TAI IR REIKIA KALBETI !
LINKEDAMAS KANTRYBES, PERRASANT SAVO TEKSTUS DAUGYBE KARTU, KAD ISSIPLAUTU TAS TIKRAS GRYNUOLIS.
PAGARBIAI IR BROLISKAI – ALVYDAS
Lapkritis 6, 2009 at 11:11 AM |
Žinote, kaip bebūtų nejauku, bet Alvydas J. teisus. Aš pati nejokia vertintoja, tik skaitytoja. Pati neseniai turėjau tokią patirtį: kiekvieną rytą mane per “Žinių” radiją prikeldavo nežinia kokio autoriaus ir kompozitoriaus daina “Lietuvėli kareivėli…” Lig šiol nesuprantu, kokius “klodus” pamaišė šis kūrinėlis, bet ėmiau keletą kartų ir apsižliumbiau. Manau, jog sujudino eilinį paviršutinį sentimentalumą. O juo ilgai negyvensi (ir gerai)kaip ir nepasisotinsi saldžiu tortu. Grįžtu prie dainos – dabar jos jau nebegaliu klausyti, nes kiekviena jos eilutė rodos lyg ant šašlyko virbo mėsos gabalėlis veriama banalybė. Su poezija privalu ypač atsargiai elgtis, ir rašyti, ir skaityti, ir klausyti. Beje ir versti – pateikiu, kaip pavyzdį, jums vieną trumputį Josifo Brodskio eilėraštį originalo ir vertimo kalba:
Domininkanaj
Сверни с проезжей части и полу-
слепой проулок и, войдя
в костел, пустой об эту пору,
сядь на скамью и, погодя,
в ушную раковину Бога,
закрытую для шума дня,
шепни всего четыре слога:
- Прости меня.
Domininkonai
Pasuk iš magistralės šičia,
į aklą skersgatvį, įženk
į tuščią šiuo metu bažnyčią,
pritūpk ant klaupkų, pasilenk,
kad Dievui į ausies kriauklytę,
kuri kurčia triukšmams dienos,
tik pora žodžių išsakytum:
- Ak, dovanok.
…Jaučiasi skirtumas – ar ne?
Prieš paspausdama “submit comment” jaučiu baimę, jog jus gali pasiekti išdraikytos eilėraščių eilutės, tuomet būtų sugadinta visa muzika ir jūs nesuprasite, ką norėjau pasakyti, todėl atsiprašau iš anksto. Jei taip atsitiktų, kuriems įdomu, susiraskite knygą Brodskij, Josif. Vaizdas į jūrą.- Vilnius: Vyturys, 1999.- p.68-69
Lapkritis 6, 2009 at 11:25 AM |
vistiek praleidau klaidą, turi būti pirmoje eilutėje: “Сверни с проезжей части В полу-
слепой…”
Lapkritis 7, 2009 at 2:51 AM |
Miela Rasa, kad zinotumei – kaip tiksliai Tu pataikei i desimtake! Seniai pastebejau, kad turi puikiu analitiniu sugebejimu “narstyti kaulelius” literaturoj, mene, gyvenime…
Fraze “…sujudino pavirsutini sentimentalumo jausma, o juo nepasisotinsi – kaip saldziu tortu…” Ji grieztai atskiria kuryba nuo meno, literatura nuo rasiniu. Tai – klasiskas meno pakureju veiklos apibudinimas. Nors kartais labai smagu sitaip nerupestingai ir laisvai pailset – paciulpt ledinuku, paklausyt saldziu atlikeju. Kaip senam cirke, kur zmones issisiepe, o zverys – liudnom, asarotom akim… Bet jei apie tikra mena ir kuryba, kuri skelbiama viesai?.. Tai labai pavojinga ir dar labiau atsakinga. S. Sauka savo didziojoj monografijoj yra daugiau nei atvirai pasakes, kad jo kuryba – tai balansavimas tarp kico ir profesionalumo. As suprantu, kad tai dar ir balansavimas ant peilio asmenu… Taciau S. Sauka sia fraze daugiau pasako apie atsakinguma ir reikluma sau. Taigi – kuri sau ar kitiems ? Jei sau – makliavok, jei visiems, tai buk malonus, gerai apgalvok ka darai ir pateik tikra mena.Niekam nerupi – kiek tu kankinaisi, gerei, bledavojai, kiek prigadinai drobiu ?.. Parodyk pati geriausia varianta ir – jaudink, zadink, erzink, draskyk…
Bet gi – kurybos laisve – ne tik laisves ir demokratijos zenklas. Tai ir saviraiska. Taigi – kokia ji turi but ?..
Su ger. linkejimais visiems kuriantiems (nebutinai rasantiems, paisantiems, kalantiems), bet ir tikrai kuriantiems !
Lapkritis 11, 2009 at 4:47 PM |
Rašytojai terašo, o kritiką palikim skaitytojams ir kritikams…
Lapkritis 12, 2009 at 3:05 PM |
Laba diena! Esu tik paprasta skaitytoja…Sutinku su p. Jurgos nuomone, kad rašytojai lai terašo, o kritiką palikim skaitytojams ir kritikams. Čia juk ne koks parašyto diktanto vertinimas! Eilėraštis gali patikti arba nepatikti. Juk negali visi kurti būtinai vienodu stiliumi ar minčių raiška atitikti kažkokius standartus, nes tai jau yra kūrybinės laisvės ribojimas. Beje šiuo metu, pagal galiojančias lietuvių kalbos taisykles, rašant rašinius, eiles yra leidžiama taip vadinama laisva skyryba, stiliaus parinkimas, kirčio padėtis ir pan. (paliekama nuspręsti pačiam kūrinio autoriui). O p. Alvydo komentaruose kažkodėl jaučiu absoliutų neigimą…P. Alvydai, kritika yra gerai, bet nepamirškite, kad ji taip pat turi būti labai subtili! Tai irgi savotiškas balansavimas tarp kičo ir profesionalumo. Tad visiems palinkeciau kurti ir kritikuoti atsargiai, kad visa tai neatsisuktų prieš mus pačius! Sėkmės
Lapkritis 12, 2009 at 10:33 PM |
Paskaičiau…Susimasčiau…Dar kartą paskaičiau…
Na ir kam, žmonės, ta aštri kritika? Lyginimas su klasikais, kazkur atliktais vertimais ar poezijos grandais…Nežinau, ar tai reikia daryti…Kam lyginti?..Kam sumenkinti charizmatiškas liaudyje vartojamas metaforas ar panaudotus skyrybos niuansus, ar savitą stilių, kai juo labiau šiandieninėje lietuvių kalboje tiek suteikta/palikta laisvės kurybai (apie tai jau rašė “skaitytoja”)…Juk čia tik paprasto kūrybingo žmogelio eilėmis išsakyta mūsu pilkoje nūdienoje tūnanti problema: daug vienišų, artimųjų užmirštų žmonių, kuriems tereikia nors šiek tiek dėmesio: ramaus, mielo žvilgsnio ar gyvo žodžio?! Užuot peikę, geriau paanalizuokime šią opią temą, užduokime klausimus sau, ar nėra tokių “užmirštų” šalia mūsų. Dar dėl “buitiškumo”, apie kurį pasisako p. Alvydas: buitiškumas eilėraštyje perteiktas labai savitai,panaudojant šių dienų aktualijas ir mandrybes (SMS, mob.telef., kuris, deja, negelbsti nuo vienatvės). Visi mes esam vienaip ar kitaip paliesti buities…nereikia jos bijoti ar menkinti, juk net ir mūsų tautos klasikas – K.Donelaitis rašė apie būrų buities aktualijas. Žvelkime giliau…į eilėmis perteikiamas mūsų visuomenės problemas!..Daugiau supratingumo!
Lapkritis 13, 2009 at 1:25 AM |
Aciu uz atsiliepimus.
…neigimo ir menkinimo cia nebuvo ir nera. Tai tiesiog – lengva injekcija krastieciui-kurejui – kad geriau ir atsakingiau pradetu kurt. Tai kolegiskas gestas. Pagaliau – paglostyt ir pagirt – visada lengviau, be to dar lieka saldus malonumas – “koks as geras” … O buitis ? Buitis – musu visu kasdienes dziungles, kuriose maklinejames – tai karaliais, tai pameklemis, sveciais, tarnais… Velnias zino kuo ?..
Viskas gerai, smagaus krutejimo savo dziunglese
pagarbiai – A.J.
Lapkritis 13, 2009 at 9:26 AM |
Noreciau kreiptis i mielasirdingasias skaitytojas. Jus man simpatiskos – mielasirdingumas daro jus moteriskesnes. Bet nelygu ties kokiu slenksciu jis parodomas. Perzengus ne ta slenksti, jis gali virsti paprastu bobiskumu arba po gerumu pasikasusia puikybe. Mielasirdingumas “visokioms’ kuryboms, mielos ponios, gali palydeti ne i ta troba. Cia jus visi anksciau diskutavot apie sveika mityba. Kaip zinote, dvasiai irgi reikia “peno”. Bet jeigu ji maitinama blogai pagamintu maistu, gresia ne mazesni negalavimai uz vezi. Rusai sioms diagnozems turi geras savokas : “prostodusije” ir “odnokletocnost”. Kai isiveisia sitos ligos kritineje visuomenes maseje – kyla ivairus masiu ir musiu sukilimai, lygiavos reikalavimai, tvarkos ir teisingumo pazadai zmogeliams. Prisiminkime pretenzinga “meninyka” Adolfa Schicklgruberi ir jo atejima ne kur kitur, o i pasauline arena.Taigi, mielasirdingosios ponios, puoseleti, saugoti, buti atidziam reikia trapumu pasizyminciam TIKRAM talentui ar genijui, o “bezdarnosti probjutsa sami”…
Lapkritis 15, 2009 at 2:12 AM |
CIA TAI BENT POINT’AS, CIA TAI GALVELE, INTELEKTAS !!!
LENKIUOSI IR – NORECIAU SUSIPAZINTIKRAI. ATRODO, KAD SI “ASABA” GALI LENGVAI NUPLESTI VISAS DEKORACIJAS…
TROKSTU ATSINAUJINIMO KAIP ZORUBOS SALTINIO VANDENS…
ACIU RASAKELEZANAGIEDREZADANAUJAMADAGURGAOLITA
Lapkritis 17, 2009 at 11:10 AM |
Oho , kokia diskusija dėl poezijos susivystė. O aš netikėtai aptikau Aido Marčėno sudėliojimą be jokio skyrybos ženklo. Matyt poetas šūktelėjo mums visiems. Savo elutę aš jau radau. Pabandykite surasti savąją. Mimozinėms sieloms – nerekomenduočiau, kad neištiktų apopleksija.
Maironio prisikėlimas
pirmąsyk nekenčiu nes turiu kažkaip pasakyti
jums kur priesaikas krankiat nagais įsikibę į Vytį
jums kur mykiate garsiai kaip mylite brangią tėvynę
užu marių neriat vos pievoj į mėšlą įmynę
jums kur spiritus sanctus išmainot į spirt pitjavoi
tai tokių degradantų paleidot gražioj Lietuvoj
ei vergai ubagai atsisagstę prieš vakarus rytus
jei atjotų totoriai dabar jus kaip bandą varytų
jei atjotų koks vokietys kaip gaidys tarpe vištų
rištų jūsų dukras jūsų moterys pačios atkištų
avinėliai vilkai narsiai kriuksintys paršai prie lovio
o jei dirbs koks arklys po žeme jam namai ir gerovė
kiauliagalvių puota velniui dūšią pardavę lietuviai
jūs ne mano tauta čia tik protėviai mano dar guli
koks jūs laukia rytojus pralojus tėvynę aure tai
prasivogusiems rojus pragare teprasmenga poetai
Lapkritis 18, 2009 at 9:56 PM |
Čia Marčėnas buvo labai supykęs
Lapkritis 19, 2009 at 12:01 AM |
Aciu pabudusiam poetui, kad pateike puiku pavyzdi ! …atrodo – Marcenas tikrai subrendo ir, pagaliau – pabudo… Gerai, tikrai gerai bakstelejo – susimastykim, laikas iveikt ta, LTSR pilietiskaji ABEJINGUMA ! Juk ta musu LT – trypineja vietoj jau kiek metu, nors musu kaimyne PL, KIEK PATRYPINEJUS, PAZENGE PIRMYN, O DABAR – NET MUSU RINKOJ SEKMINGAI UZPILDO LT APLAIDUMO SPRAGAS-PLYSIUS…
Va tau tautines ambicijos ir pszeku kritika ?..
Kazkam dirbt reikia, o kazkam – girt dirbancius…
Lapkritis 19, 2009 at 10:13 AM |
Taip p. Jurga, supykęs buvo poetas. O čia Sigitas Parulskis – nesupykęs, bet apie tą patį – mūsų gyvenimą:
SIGITAS PARULSKIS
Subjektyvi kronika
Visi jau mirę.
CESAR VALLEJO
Mirė galvijų šėrikas Julius, jaučiai užbadė, girtas
gyvulys nemėgsta iš gardo pabėgusių žmonių
mirė Daktariūnas, jį vadindavo Debesėliu, nes
kūrendamas krosnis buvo visiškai juodas
mirė Vytautas Norkūnas, gyveno vienas, žiemą
vasarą avėjo guminiais batais
mirė šlubis Liudvikas Trumpa, jaunas nenorėjo eit
į kariuomenę, buvo įsikalęs į kojos sąnarį vinį
mirė Valerka, užsimušė važiuodamas motociklu, dar
matyt kojos pėdsakas ant stulpo
mirė pusbrolis Vidas, mėgo žvejot, kai jį laidojo
per bulviasodį, ežeru plaukė dvi gulbės
mirė sunkumų kilnotojas Valdas, buvo įpratęs
važinėt krovininiais traukiniais, nukrito po ratais
mirė draugo sūnus, jis gimė negyvas
mirė Dievo sūnus, jis irgi mirė negyvas
mirė ir tie, kurių nepažinojau, su kuriais nesisveikinau
net neįtariau esant
mirė namai ir šventyklos, mirė sėklos ir vaisiai
knygos ir maldos, mirė užuojauta artimui
ir gailestis sau
mirė – viskas svarbu
mirė – nieko nėra reikšmingo
Lapkritis 19, 2009 at 4:13 PM |
Atsikelusiam – tai is kur atsikelei gerb. atklydeli ? Ar jau pabudai ? Tai kur dabar esi ? Idomu ?
Aciu uz grazius poezijos pavyzdzius.
Cezari Valjecha (lietuviskai) verte dzukas nuog Keturvalakiu – Vytautas Povilas Bloze. Nuostabi knyga – viena graziausiu is verstines poezijos. Jis yra isvertes ir Chose Marti ir dar kitu…
Cia – suprantu ir jauciu – Parulskis raso Valjecho stiliumi, o gal tai jo (Parulskio) vertimas ?
Aciu !
Lapkritis 19, 2009 at 5:08 PM |
Nežinau nei kaip pavadint, gal lietuviškos “parafrazės” Cesar Vallej “Valandų smurto” tema:
” Visi jau mirę.
Mirė donja Antonija, rėksnė, ji kepdavo priemiesčiui pigią duoną.
Mirė dvasininkas Santjagas, jam patikdavo, kad jaunikaičiai ir jaunikaitės jį sveikina, jis atsakydavo vienodai: „Labas, Chosė! Labas, Marija!“
Mirė toji šviesiaplaukė, Karlota, palikus trijų mėnesių vaikutį, kuris irgi tuoj pat pasimirė, aštuntą dieną po jos.
Mirė teta Albina, kuri mėgdavo verandoj siuvinėdama porinti apie senus gerus laikus Isidorai, tarnaitei savo, orių oriausiai moteriai.
Mirė vienakis senis, nebeprisimenu vardo, snausdavo ryto saulėjeatsisėdęs prie skardininko durų, ties kampu.
Nudvėsė Rajas, šuo, ne ką mažesnis už mane, pašovė jį.
Mirė Lukas, mano svainis korsažų ramybėje, prisimenu jį, kai lyja ir kai, rodos, nebėr ko prisiminti.” ir t.t.
Lapkritis 20, 2009 at 1:01 AM |
na, prisipazink, pagaliau, gerb. KOLERA – nekalsiu Taves prie kryziaus, pazadu – pagirsiu ir padovanosiu grazu zenkliuka…
Lapkritis 20, 2009 at 10:07 AM |
Aha, smalsumas užvaldė. jei ,Tamsta, nekalsi, tai kiti prikals. Turėjau karčią patirtį šiuose “namučiuose” – gavau per nagus už “aukštesnę gaidą”.O Tamstai dėkoju už kalbėjimą “tais pačiais dažniais”.