Muzika ir žmogus, kurio jau nėra

ALBERTAS ‘ŠEKSPYRAS’ ANTANAVIČIUS

Ką tik grįžau iš maestro Vytauto laidotuvių… Jį pagerbė tūkstančiai žmonių ir … visi muzikiniai stiliai. Žinoma, tokių (išlydų į amžinybę) metu stiliai ar “stiliai” yra niekas - viskas yra tik muzika ir žmogus, kurio jau nėra.
Ginčytis yra smagu. Smagu nugalėti. Bet dar smagiau pralaimėti ginčą, skonio ginčą, kurio pagrindas yra bendras visiems - muzika muzika muzika, - o druska, pipirai, karis ir t.t. - individualu, kaip vieno, bet ne vienišo žmogaus kambary užgesinta šviesa, užtraukta užuolaida, išjungtas telefono aparatas. Atsikimšus šio bei to ir į grotuvą įstūmus TAI, KAS TAVO VIENO - gražiausią dainą, pjesę ar pan. - tikrai suprasi, kad TIKROJI muzika turi tik vieną stilių, TĄ, kuris tau patinka. Visa kita, - kai kalbama tarp žmonių, kai klausoma su žmonėmis, - dažniausiai būna tik duoklė madai, tiems, tave supantiems, žmonėms, bet nebūtinai TAVO širdžiai, smegenims ir skoniui. Čia kaip ir su paauglystės paslaptimis - visi jų turėjom, bet pasijuokdavom tik iš tų, kurių “paslaptis” pagaudavom ir atskleisdavom.
Tad gyventi leiskime, - o ir teisės neturime neleisti - įvairiausiai muzikai. Neklausykime TOS, kuri mums nepatinka ir svetima. Ir būtinai stenkimės persivilioti į savo MUZIKAS svetimmuzikius - tiek draugus, tiek priešus. O jei jie mus pesrsivilios, vadinasi, taip mums ir reikia.